+370 618 66888 mokymai@infinitas.lt

Naujųjų metų pa(si)žadėjimai: ar galima kaip nors kitaip?

naujuju-metu-pasizadejimai

Mane visuomet žavėjo pradžios. Tas lengvumas, nekantrumas, smalsumas. Tiek daug laukimo ir tikėjimo sudedama į tas akimirkas. Jos tarsi žada kažką nauja. Siūlo galimybę būti kitokiai – geresnei, atidesnei, aktyvesnei. Naujųjų Metų pradžios būtent tokios.

3

Pagauta emocijų ir aplinkinių entuziazmo ir pati ne kartą pa(si)žadėdavau pačių įvairiausių dalykų – išmokti naują kalbą, atsikratyti scenos baimės, reguliariai sportuoti, taupyti pinigus, daugiau būti gryname ore, daugiau vaikščioti be tikslo ir t.t. Dažnai juos dar ir viešai pasikabindavau. Na, kad nepamirščiau, kokius kalnus ruošiuosi versti ir kad kabodami prieš akis jie tarsi skatintų mane veikti. Skamba gražiai, tačiau… Po 3 mėnesių mano pasižadėjimai būdavo pamiršti, pamesti arba neatpažįstamai modifikuoti. Pasirodo, kad ne mano vienos.

[Informacija statistikos mėgėjams] Įvairių tyrimų duomenimis naujųjų metų pa(si)žadėjimus kuria/rašo apie 50% amerikiečių. Apie pusė jų susijusi su asmeniniu tobulėjimu ar mokymusi. Ir kai sėkmės procentas siekia vos 8%, visiška nesėkmė (0 įgyvendintų pasižadėjimų) siekia net 24%. Skamba visai nedžiugiai ir neįkvepiančiai.

Priežasčių kaip visuomet greitai galime surasti ne vieną:

  1. Dažnai pa(si)žadėjimų sąrašai susideda iš labai daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių dalykų. Sukūrus tokius sąrašas, pamirštame susidėlioti prioritetus, kažkokį bent minimalų veiksmų planą ir puolam daryti viską. Valgyti viso dramblio. O kai viso neapžiojam, tai greitai persigalvojam ir nusprendžiam, kad valgyti nebenorim.
  2. Pamirštame apsibrėžti aiškius rezultatus. Ką vadinsime sėkme? Kaip pamatuosime? Su kuo palyginsime?
  3. Fokusuojamės dažniau į tai, ko mums trūksta. Tarsi kokių papildomų detalių reiktų įdėti į šią mašiną, kad ji dar geriau veiktų. Pamirštame pasidžiaugti tuo, kas jau sekasi ir puikiai pavyksta, ką jau mokam bei kur galėtumėm tikslingai pasitempti.

Negi viskas taip blogai? Na, ne…

Taigi prieš porą metų kilo mintis, jog reiktų pabandyti veikti kitaip. Vietoje to, kad ieškočiau, kas manyje negerai, ko trūksta, ką matau kituose kieto ir ko manyje iš tų dalykų nėra, negebu, nemoku, nusprendžiau ieškoti pozityvesnio kampo. Ir vietoje ilgo sąrašo nusprendžiau turėti metams temą – pavadinimą. Tad mano 2015-jųjų metų tema buvo IŠŠŪKIAI. Pradėjau nuo visai smagios inventorizacijos – su kokiais iššūkiais susiduriu šiuo metu? Ko iš jų galiu išmokti? Kokius įgūdžius ar gebėjimus patobulinti? Metų eigoje klausimų daugėjo:

  • Ar mano iššūkiai subalansuoti – koks protinių ir fizinių iššūkių santykis?
  • Ar jie subalansuoti laiko prasme? Ar negresia perdegimas?
  • Kaip kasdienes veiklas galėčiau patobulinti, kad jose būtų daugiau iššūkių?
  • Kokiose gyvenimo srityse norėčiau daugiau „Tiesa arba drąsa“ žaidimo?
  • Ar man lieka erdvės nesuplanuotiems nuotykiams?

Metų temos turėjimas tarsi išlaisvina nuo susiformavusio įsitikinimo, kad su manimi kažkas negerai ir dabar tai aš save tuoj pagerinsiu. Tai leidžia daug žaismingiau pažvelgti į situaciją, įvertinti turimas galimybes, paieškoti naujų sprendimų. 2015-uose metuose buvo daug gėrio: kelionių, laipiojimo sienomis, pirmųjų bouldering varžybų, didelių pokyčių darbe ir jo suvokime, neplanuotų mokymų, ekstremalių kelionių, estiškų pirčių miškų glūdumoje, žaidimų fasilitavimo ir t.t.

Taip gera prisiminti, kad net nesinori sustoti vardinti. Čia kitas sėkmingai pavykusio eksperimento bruožas!

Besikalbant su artimais žmonėmis ar besidalinant įvairiuose susitikimuose, pastebiu, kad vis daugiau žmonių pasinaudoja šia taktika (ne ne, čia ne mano išmislas). Ir kokių įdomių temų sugalvoja: NUOTYKIAI, ATSINAUJINIMAS, PAUZĖ, KELIONĖS, LAISVĖ, POILSIS, ĖJIMAS, KARTU, BAIMĖ, AUGIMAS.

2

 

Šiems 2016-iems metams po trupučio pabuvimo ir pagalvojimo pasirinkau naują temą – SANTYKIAI. Man ji siejasi su IŠŠŪKIŲ tema, tačiau šiemet daugiau dėmesio skirsiu santykiams, jų kūrimui ir palaikymui, jau egzistuojančių santykių stiprinimui, erdvių, kur jie galėtų atsirasti ir vykti, kūrimui, santykio su savimi evoliucijai… Bus ir daugiau. Juk dar tik metų pradžia.

Pabaigai, man smalsu – o ar Tau kada teko išbandyti tokią taktiką? Kaip sekėsi? Kokią temą pasirinktum (o gal jau išsirinkai) 2016-iesiems?

kaledine-nuotaika

Mažais lašiukais dangus glostė žemę. Balos netilpo savyje ir vis taikėsi „ištrūkti plačiau“, tikšdamos ant šaligatvių, žieminių batų ir praeivių. Mandarinai, rudas popierius dovanoms ir stiklinė lėkštė su kojele sausainiams ar pyragui tingiai snaudė pirkinių krepšyje. Mažučiai mediniai segtukai su baltomis eglutėmis rankinėje laukė, kol nutūps ant vardo kortelių, prisegtų ant dovanėlių…

Jau greitai…

kaledinis-ikvepimas

Rankoje – pabarstukai meduoliams. Neapsisprendžiu, kurie atrodys gražiau – aukso ar sidabro spalvos, todėl pasiimu įvairių spalvų rinkinį. Raudonai mėlynai baltai geltonai rožinė betvarkė maišelyje man atrodo miela, lengvai ir nerūpestingai šelmiška. „Bus gražu“, – nusprendžiu. Ir dedu į krepšį prie mandarinų, stiklinės lėkštės ir rudo popieriaus.

– Pagalvok, kaip būtų smagu, jei ištisus metus būtų Kalėdos, – sako mano draugas, palaimingai primerkęs akis.
– Man nepatiktų!
– Bet kodėl?
– Nes man taip pat patinka ir Velykos, ir mano gimtadienis, ir Joninės, ir Užgavėnės, ir Vėlinės.
– Taigi galima būtų vienu metu švęsti po dvi šventes.
– Galima. Bet ar džiaugsmo padvigubės? Tada nebus ko laukti… Visos dienos bus vienodos…
– Taip… – tyliai nutęsia.

Ir mano viduje kažkas nutyla. Rodos, „išsijungia“ triukšmo aparatas ir spengianti tyla sugrąžina į vaikystę, kai abi su sese prašėme mamos išsikepti kūčiukų vasarą. Tada jų pirkti nebūdavo, kasmet prieš šv. Kūčias kepdavome pačios. Tėtis, irgi naminių kepinių mėgėjas, bandė mums su sese antrinti, kad „nieko čia blogo maža blėkutė“. Vasarą. Bet mama buvo griežta: „Ne. Kūčiukai – Kūčioms“. Tada supratau, kad būtent kažko laukimas, kas yra kitaip nei visus metus, didžiąsias vadinamas metų šventes daro ypatingomis.

Eglutė, kurios parnešti tėtis eidavo Kūčių rytą buvo mažas stebuklas. Vakarop visi kartu ją puošdavom, o po to, kai ji būdavo papuošta ir uždėti tuo metu populiarūs blizgučiai („lietutis“), įkvėpdavome, užgesindavome šviesas ir laukdavome, kol bus įjungtos lemputės. Džiaugdavomės eglute trumpai – iki sausio 6 dienos. Kartais išprašydavome, jog būtų galima nupuošti žaliaskarę keliomis dienomis vėliau. Žinoma, su sąlyga, kad spygliai bus šluojami bent du kartus per dieną. Tuomet dirbtinės eglutės nebuvo populiarios.

Ar Kalėdos buvo kitokios? Aš buvau kitokia. Man tada atrodė normalu rugsėjį pradėti nerti staltiesėlę, siūti skiautinio pagalvę, ar pradėti rašyti ilgus (12 dalių) laiškus kalėdinei dovanai. Su metais daug kas keitėsi… Atsirado daugiau noro šventine nuotaika „džiaugtis ilgiau“, todėl namus puošdavau jau gruodžio pradžioje. Spalį dovanos supakuotos jau ramiai gulėdavo spintos lentynoje ir laukdavo, kol bus įteiktos. Pyragas, kurį brandinti reikia šešias savaites, kasdien būdavo rūpestingai drėkinamas. Ir vieną dieną aš sustojau.

Sustojau bėgusi ieškoti stebuklo anksti, nes supratau, kad tiek aš, tiek visi aplink mane yra stebuklai, gyvenantys stebuklingu laiku kiekvieną dieną. Kas pasikeitė? Vėlgi – tik aš. Tuo pačiu man pasikeitė daug kas. Kasdien stengiuosi pagalvoti, ar padariau viską, kad žmogus šalia manęs jaustųsi mylimas – jei kartais išeičiau anksti, ir nespėčiau to pakartoti į akis. Todėl kaip galiu dažniau sakau „Myliu Tave. Ačiū, kad esi. Man gera su Tavim. Branginu Tave“.

ikvepimas

Iš vienetinio porcelianinio puoduko geriu kavą kasdien, o ne „progomis“. Man kiekviena diena – gyvenimo dovanota proga džiaugtis. Išmečiau drabužius, kurie, nors ir visiškai nesunešioti, bet nebemieli ir nedžiuginantys, nesvarbu, kad dar tiktų „po namus“. Gera matyti save veidrodyje tokią, kokia sau patinku. Net ir namie? YPAČ namie. Juk čia gyvenu su sau brangiausias žmonėmis…

Kaip pasikeitė Kalėdų laukimas, kai pasikeičiau aš? Įprasta žvakutė ant stalo pakeičiama į cinamono kvapo, kad ypatinga šiluma apgaubtų pečius. Meduolius kepame ir juos kartu su laiškais artimiesiems siunčiame gruodžio pradžioje, kad mažas stebuklas aplankytų juos dar iki Kalėdų. Dovanos vyniojamos prieš pat šventes, nes kartu įdedame ir pačių keptų sausainių. Gruodį galvojame apie besibaigiančius metus ir svajojame apie ateisiančius. Planuojame, rašome svajas, veiksmų planus ir padėkos laiškus ir meldžiame, kad pakaktų drąsos svajoti plačiai, veikti kryptingai, džiaugtis ir dalintis dosniai.

Ar lengva? Lengva. Nes Kalėdos ateis. Pas visus. Ir nesvarbu, kokio dydžio eglutė, ar kokios vertės dovanos po ja. Svarbu, ar Kalėdos bus įleistos į širdį…

Kas Tau yra Kalėdos? Ar jų lauki? Kuo jas apdovanosi, kai jos ateis pas Tave?

pokyciai

Istorija, kaip viena bėgimo treniruotė papildė mane ir mano kasdienybę.  Arba „įžvalgų rinkinys“ apie tai, ką, kaip ir kodėl darome.

gyvenimo-pokyciai

Tai buvo paskutinis vasaros savaitgalis. Mėgstu bėgimą  – 5, 10, 15 ar net 20 kilometrų. Tad nieko kito nesugalvojau, kaip tik apsiauti sportinius batelius ir pasimėgauti gražiu oru. Šį kartą po treniruotės kilo neįprastai daug įžvalgų apie tai, kaip bėgimo treniruotės patyrimas siejasi su kasdieninėmis situacijomis.

Tą kartą turėjau 1 val. 38 min. 04 sek. kokybiško laiko pabuvimui su savimi bėgiojant.  Pavyko puikiai! Džiaugiuosi tiek procesu, tiek rezultatu, tiek ir to proceso ir rezultato refleksija, kuria mielai pasidalinsiu.

Taigi tą paskutinį rugpjūčio savaitgalį, būdami Lietuvos pajūryje, nutarėme su drauge kiek prasimankštinti – vis tik rugsėjo 13-tą dieną artėjo Vilniaus maratono bėgimas, tad norėjosi pasinaudoti galimybe pasitreniruoti.  Tad nusprendėme, jog aš apsirengsiu bėgimo aprangą, o ji sės ant dviračio, ir lengvai pasportuosim – nuo Šventosios iki Palangos gražiu pajūrio taku.

Viskas prasidėjo lyg ir įprastai – pirmieji kilometrai nieko neįprasta nežadėjo. Tačiau kiek vėliau bėgant vis atrasdavau įvairių minčių, kurias po beveik paros sudėjau į šiokią tokią struktūrą, kad galėčiau koncentruotai jomis pasidalinti.  Treniruotės metu pavyko įveikti pusės maratono distanciją – kiek daugiau nei 21 km, o treniruotės rezultatas (laikas) – mano geriausias per du sezonus. Kažkas šį kartą vyko kitaip nei įprastai. Galbūt noras „atrasti“ kažką naujo savyje skatino praplėsti savo ribas fiziškai, o po treniruotės – ir protiškai. Tačiau buvo ir dar keli faktoriai, padėję pasiekti gerą rezultatą (sakydamas „gerą“ – vertinu asmeniškai, pagal savo galimybes. Suprantu, kad yra bėgikų, kuriems šis mano rezultatas gali pasirodyti „pusėtinas“).

Visas įžvalgas apjungiau į kelis principus, kurie, mano manymu, puikiai tinka tiek siekiant vis geresnių bėgimo rezultatų, tiek siekiant rezultatų bet kurioje veikloje.

Vidiniai standartai. Tai yra mūsų sprendimas, „kokią kartelę sau užduodame“. Vidiniai standartai – tai yra mūsų vidinės taisyklės, kuriomis nusprendžiame vadovautis. Tai yra savęs suvokimas, kaip mes įsivaizduojame save, savo rezultatus, savo veiklą, pastangas ir viską, ką mes darome  (ir tuo pačiu – ko nedarome). Ką mes sau leidžiame ir ko mes sau neleidžiame, kas mus tenkina ir kas mūsų netenkina. Kuo aukštesnius standartus keliame sau, tuo aukštesnių standartų tikimės iš kitų. Tokiu atveju, požiūris „kaip bus, taip bus gerai“ jau nebetinka.  Jeigu pasirenkame savo vidinius standartus ir nusprendžiame neabejotinai jais vadovautis – tuomet kito kelio mums nelieka, kaip tik taip ir elgtis, galvoti, siekti, stengtis. Ir niekada nesitenkinti prastesniu rezultatu.

Tai nereiškia, kad nedarysime klaidų, ar mums visuomet pavyks viskas puikiai. Tai reiškia, kad mes nesitenkinsime mažesniais (nei mūsų nustatyti standartai) rezultatais. O tai skatins daryti geriau, mokytis, plėstis ir tobulėti. Smegenys veikia tobulai – jeigu sau neleidžiame tenkintis mažesniais dalykais, jos būtinai suras būdus, kaip norimą rezultatą pasiekti. Bėgimo kontekste turiu standartą tokį – pusmaratonį įveikti greičiau nei per 1 val. 40 min. Žemesnis rezultatas manęs tiesiog netenkina (taip buvo ne visada – buvo laikas, kai mano bėgimo standartas buvo žemesnis). Ir tuomet tokia vidine būsena mane skatina elgtis taip, kad norimi rezultatai būtų pasiekti.

Man nereikia sąmoningai nuolat kažko reikalauti iš savęs „per prievartą“. Pasirinkus vidinius standartus viskas vyksta savaime – pasąmonėje. Tiesiog atsiranda nauji motyvai ir kitoks pasaulis jau nebeegzistuoja (tas, kuriame aš leidžiu sau prastesnius rezultatus). Kiekviena treniruotė, kiekvienos varžybos, kiekvienas mano veiksmas yra persmelktas šių standartų. Tai yra būsena, kai tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Tai – mano pasaulio taisyklės, kurias taikau sau ir kitiems. Tai nėra tas pats, kas „norėčiau“ būsena. Nėra taip, kad „norėčiau pusės maratono atstumą įveikti per mažiau nei  1 val. 40 min.

Tai yra “privalau” būsena, nes kitaip tiesiog neįsivaizduoju savo pasaulio. Tokia „privalau“ būsena yra nuoširdi. Tiesiog kitaip negali būti. Ir tokia vidinė būsena skatina ieškoti atsakymų ir sprendimų, kaip laikytis šių standartų – nuo treniruočių, mitybos iki kasdienės disciplinos. „Privalau“ būsena nėra savęs skriaudimas ar kažkoks ribojimas. Tai yra būdas padėti sau tapti geresniu nei buvau vakar. Nuolat plėstis ir augti – didinant savo standartus. Tąkart bebėgant tikrai ne kartą kilo panašios mintys: „kam čia plėšytis? Juk atostogos. Aš gi ne medalio siekiu.“ Ir tuomet šalia palydėdavo kitos, palaikančios mintys, tokios kaip „aš privalau tai padaryti, nes kitaip aš nebebūsiu aš“. Tai mano vidiniai standartai, kuriuos sau nustačiau sąmoningai.

Tas pats tinka ir kitokiose mūsų veiklos srityse, ne tik bėgime. Kokiais standartais vadovaujatės savo veikloje? Ko tikitės iš savęs ir tuo pačiu iš kitų? Kaip suprantate savo „privalau“ kasdienėje veikloje? Ne tam, kad kankintumėte save ir alintumėte, bet tam – kad nuolat plėstumėtės ir augtumėte. Tam, kad taptume kokybiškesni, geresni, produktyvesni nei buvote vakar.

Aplinka, kurią pasirenkame. Galėčiau lažintis, jog mano standartai būtų kitokie, jeigu būčiau kitoje aplinkoje. Sakydamas „aplinka“ turiu galvoje visus žmones, su kuriais dirbu, būnu, bendrauju, susitinku ir kitaip turiu reikalų. Dalis mano kolegų, kurie taip pat propaguoja bėgimą, turi dar aukštesnius standartus sau – pusės maratono distanciją įveikti per mažiau nei 1 val. 35 min. ar dar greičiau. Tokia aplinka mane skatina didinti savo standartus. Manęs nebetenkina 1 val. 50 min. rezultatas. Mano standartai jau aukštesni – 1 val. 40 min. ir greičiau. Įsivaizduoju, kaip keistųsi mano standartai, jeigu pradėčiau bendrauti su pusmaratonio varžybų nugalėtojais…

Su kokiais žmonėmis dažniausiai praleidžiate savo laiką? Kas yra jūsų kolegos ir draugai? Šeimos nariai? Kokie jų standartai? Ar jie skatina jus turėti aukštesnius standartus? Geroji žinia ta, jog savo aplinką mes galime keisti – mes ją galime pasirinkti. Jeigu pajaučiate, kad savo darbe ar kolektyve jau „esate geriausias“ – turiu jums blogą žinią. Tai reiškia, kad toliau tobulėti ir tapti geresniu, nei esate dabar, bus kur kas  sunkiau, nes tiesiog neturėsite, kas jus įkvėps ir skatins plėstis. Tokiu atveju reikia atrasti „platesnius vandenis“ – kuriuose galėtumėte dar labiau išplėsti savo ribas.

Išorinė palaikanti sistema. Būna akimirkų, kai tampa sunku. Kartais ima atrodyti, jog tai „nebepakeliama“ pačiame procese. Nepamenu tiksliai kelintame kilometre, tačiau toje treniruotėje buvo momentų, kai pagalvodavau, kad tokio tempo iki galo neišlaikysiu. Po tokiu minčių pastebėdavau savo tempo sulėtėjimą. Sąmoningai jo nesumažindavau. Tiesiog kažkaip jis pradėdavo kristi. Tai pastebėdavau dviem būdais: A) sportiniame laikrodyje stebėdamas savo tempą, B) draugė, važiuodama tuo pačiu savo tempu, imdavo tolti (tiksliau, aš imdavau atsilikti).

Štai tokiose situacijose labai svarbi išorinė palaikanti sistema. Tai gali būti bet kas, kas jums padės tokiose akimirkose „nesulėtinti“ ir nenuleisti rankų. Bėgimo atveju – tai gali būti kolega, antroji pusė ar bet kuris kitas šalia bėgantis bėgikas. Kasdienėje veikloje – tai gali būti pokalbis su kolega, geras ir įkvepiantis pavyzdys šalia (kurį mes patys turime pasirinkti), o gal įkvepianti muzika, knyga ar bet kokia kita veikla.  Man padeda pokalbiai su mane įkvepiančiais bičiuliais prie arbatos (kartais jie net nežino, kad tuo pokalbiu mane palaiko), įkvepianti knyga ar audio įrašas. Tos treniruotės metu šalia dviračiu važiuojanti mano draugė buvo puikia parama. Tarsi „inkaras priekyje“, tempiantis mane reikiamu tempu į finišą.

Kitas svarbus aspektas, kurį savo kailiu patiriu treniruotėse – sunkių akimirkų visuomet būna. Ir jos praeina. Ir vėl ateina. Taip, kaip ir kasdienėje veikloje – visokių momentų pasitaiko. Jeigu susikursime išorėje palaikančią aplinką – bus kur kas lengviau ir maloniau siekti rezultato, o ir pats rezultatas taps geresnis.

Ar būna situacijų, kai pagalvojote, jog „to niekaip nepavyks užbaigti laiku“ arba „niekaip nespėsiu“? Tokios mintys nepadeda stengtis ir ieškoti būdų įveikti iššūkius – ypač tose situacijose, kai būna sunku. Ar turite susikūrę išorėje palaikančią sistemą, kuri skatintų ir padėtų jums siekti savo standartų tuomet, kai bus sunku? Ką darote „silpnumo“ akimirkomis? Ar pasiduodate ir nuleidžiate rankas, ar atsiremiate į savo susikurtą ir paruoštą atramą išorėje?

Nepalankios aplinkybės. Tiesą sakant, norėjau, kad tai būti mažiau nei 1 val. 38 min. 00 sek. Pritrūko 5 sekundžių. Grįžtant atgal mintimis į visą treniruotės trasą, atrandu daugybę vietų, kuriose užgaišau, ir tai priklausė ne nuo manęs. Viename posūkyje priešpriešiais vos nesusidūriau su vyresnio amžiaus moterimi, važiuojančia dviračiu. Man pasirodė, kad ji tiesiog nebežino, kur toliau važiuoti ir lėkė tiesiai į mane (dar ir riktelėjo kažką panašaus į „Ojojoj!!!”). Tad aš sulėtinau savo tempą – ėmiau stabdyti ir pasitraukiau nuo tako į šoną.

Dar kitas atvejis – panašioje situacijoje susidūriau su keliomis mergaitėmis su triratukais ar dviratukais – jos tiesiog buvo užėmusios visą taką ir nesitraukė. Turėjau gerokai pristabdyti, kad spėčiau susigaudyti, kur jos toliau pasuks vairus (jų buvo trys ar keturios) ir kaip išvengti susidūrimo. Kiekvienas toks stabtelėjimas „kainuodavo“ sekundžių ir papildomos energijos, nes turėdavau vėl įsibėgėti.

Dar kitoje vietoje takas pasisuko statmenai jūros – ir susidūriau su priešpriešiniu vėju, kuris taip pat pareikalavo papildomos energijos ir bent kuriam laikui mane prilėtino. Pamenu, kad šiek tiek pyktelėjau ant tų mergaičių, kad jos „numetė mano tempą“. Po to iš kart susigėdau. Nei šios mergaitės, nei ta moteris, nei vėjas man nieko neskolingi. Vienintelis dalykas, kuris man patrukdė – tai mano tos akimirkos suvokimas, jog pasaulis man skolingas tobulas sąlygas rekordui. Tačiau pasaulis man nieko neskolingas. Ir aš neturėčiau turėti lūkesčių, jog viskas vyks idealiai.

Aš negaliu kontroliuoti išorinių sąlygų – todėl mano kelyje gali pasitaikyti įvairiausių kliūčių. Ir jos nė viena nebus atsakingos už mano prastesnį rezultatą. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti – tai turėti adekvatų nusiteikimą, kad „visko gali būti“, tiesiog būti pasiruošęs ir tuo metu daryti geriausia, ką galiu padaryti (kartais tai bus stabdymas, siekiant išvengti kitų žmonių sužalojimų ar traumų). Prisimenu, kad vieną akimirką šmėstelėjo mintis, jog „neverta stengtis, vis tiek šitoj trasoj normaliai neprabėgsi“. Tačiau tą pačią akimirką sutelkiau dėmesį ne į aplinką  (kurios negaliu kontroliuoti), bet į save – ką galiu kontroliuoti. Na, taip, turėjau prilėtinti, kad nesužaločiau vaikų ar nenuversčiau moters nuo dviračio. Tačiau svarbiausia yra tai, ką darau po to. Susiimu – ir lekiu toliau.

Kaip dažnai mėgstame „kaltinti“ aplinką (savo kolegas, vadovą, klientus, partnerius ir t.t.) už tai, kad mums kažkas nepavyksta? Arba kaip dažnai pagauname save galvojant, jog „aplinkybės ne tos, kad galėčiau tai padaryti“?  Pamirškite aplinkybes – jos visuomet buvo, yra ir bus nenuspėjamos. Susitelkite į tai, ką iš tiesų galite valdyti – savo dėmesį ir pastangas.

Požiūris – „pakentėsiu“ vs „pasimėgausiu“. Likus maždaug 6 kilometrams iki finišo jau buvau suskaičiavęs, kad jeigu tokiu pačiu tempu bėgsiu likusį atstumą – tuomet trasą įveiksiu per 1 val. 39 min. ar greičiau.  Tuomet mintyse pasakiau sau: “beliko pakentėti 6 kilometrus, ir bus baigta”. Tuomet “pagavau” save su ta mintimi ir uždaviau kitą klausimą  – „o kodėl aš turiu kentėti? Kodėl negaliu tų 6 likusių kilometrų pasimėgauti (bėgant tuo pačiu tempu)?“.

Neįtikėtina, kaip vien nuo požiūrio pakeitimo pasikeitė mano bėgimo technika ir laikysena, o galiausiai – ir rezultatas. Nugara išsitiesė, keliai ėmė kilti aukščiau, veide atsirado šypsena, giliai įkvėpiau ir pastebėjau, kaip pagilėjo kvėpavimas (tapo kokybiškesnis). Tada net pasaulis prasmingesnis ir mielesnis atrodo. Nieko daugiau nepadariau – tiesiog vieną mintį pakeičiau kita. Nuostabi patirtis. Ir išties – treniruotės pabaiga buvo maloni. Žinoma, fizinių jėgų tai kainavo, tačiau pojūtis visai kitas. Noriu dar ir dar.

Ar būna situacijų, kai nekantraujate sulaukti savaitgalio (penktadienio vakaro) ar atostogų, o dienas ar valandas iki to reikia tiesiog „išgyventi“ arba „iškęsti“? Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu pakeistumėte požiūrį, ir jums reikėtų ne „kentėti“, bet mėgautis likusiomis darbo valandomis iki savaitgalio (atostogų) darant savo darbą geriausiai, kaip tik galite? Greičiausiai jūsų laikysena, elgesys, ir net veiklos technika „pasistiebtų“. O jūsų veide neabejotinai atsirastų šypsena. O atėjęs savaitgalis (ar atostogos) galėtų tapti puikiu atlygiu už jūsų pastangas. Tai tarsi apdovanojimas, kurio tikrai nusipelnytumėte. Ir taip imtumėte save treniruoti ne „kentėti“, bet mėgautis savo veikla. Ir, žinoma, turėti geresnius rezultatus.

ikvepimas ateina bedirbant.

Įkvėpimas ateina bedirbant. Prieš žengiant pirmą žingsnį šioje treniruotėje turėjau sumanymą bėgti 20 km per apytiksliai per 2 val. Turėjo būti lėta, paprasta treniruotė. Tačiau penktame kilometre pastebėjau, kad bėgimo tempas didėja, kyla entuziazmas ir atsiranda ambicija “patikrinti savo ribas šiandien”. Galiausiai kažkur 7-tame kilometre nusprendžiau galutinai, kad dar padidinsiu tempą ir stengsiuosi atskleisti savo galimybes sau – pažiūrėti, ar pavyks šiandien pasiekti 1 val. 40 min. ar greitesnį rezultatą.

Po treniruotės apmąstęs supratau, kad prieš treniruotę sau nebūčiau pasiūlęs „imtis rekordo“. Juk  buvau nepasiruošęs: nebuvau suplanavęs vakarinės ir rytinės mitybos, nebuvau nusiteikęs psichologiškai „imtis šio reikalo šiandien“. Ir net nebuvau tikras, ar mano sportinė forma leistų tikėtis tokio rezultato. Jeigu kas būtų pasiūlęs prieš treniruotę imtis tokios iššūkio – 21 km 90 m per mažiau nei 1 val. 38 min. – būčiau atsisakęs. Nemaniau, kad tą dieną buvau tam pasiruošęs. Sąlygos, kaip tuomet suvokiau tai, nebuvo tobulos geram rezultatui (ne bėgimo pusryčiai ir vakarykštė vakarienė, prieš tai praleistos kelios treniruotės, nepadariau gero apšilimo ir t.t.). Ir štai pats sau įrodžiau, kad net neįsivaizdavau, kad galiu.  Tiesiog taip „imi ir padarai“. 

Mes dažnai esame „nepasiruošę“ tol, kol nepradedame. Didžiausias įkvėpimo šaltinis – tai pradėtas darbas. Nereikia laukti įkvėpimo – jis ateis iškart, kai tik imsitės darbo. Netikite? Išbandykite.

Treniruotės. Žinoma, kad galėčiau turėti norimus rezultatus – būtina treniruotis. Neabejoju, kad mano šiam bėgimo rezultatui pasiekti padėjo mano ilgesnio laikotarpio tinkama reguliari sveika ir atidi mityba bei nuolatinės treniruotės (visos mano pastangos ir net finansinės investicijos į bėgimo inventorių). Treniruotės – tai nuolatinės investicijos (laiko ir kartais pinigų) į tai, kad taptumėte geresni.

Kaip dažnai investuojame į save tam, kad taptumėm geresni? Kad augtumėm ir plėstumėmės? Kada paskutinį kartą vertinote, ką reikėtų patobulinti ir kaip turėtumėte treniruoti save tapti geresniais, nei buvote vakar?

Mokėti džiaugtis pasiekimais. Ir vis tik pabaigoje vos visko nesugadinau. Kai nuspaudžiau „STOP“ mygtuką savo bėgimo laikrodyje – pamačiau, kad pritrūko 5 sekundžių. Tuomet į galvą ėmė lįsti visokios mintys, pavyzdžiui, „jeigu būčiau nuo pirmo kilometro bėgęs su mintimi pasiekti asmeninį rekordą, tuomet pirmus 7 kilometrus būčiau palaikęs gerą tempą ir sutaupęs gal net 2 ar 3 minutes. Gal net būčiau pasiekęs 1 val. 35 min. rezultatą? O kodėl paskutinio kilometro dar šiek tiek nepaskubinau, kad rezultatas būtų gražus akiai – 1 val. 37 min. ir keliasdešimt sekundžių?“. Tą akimirką 1 val. 38 min. 04 sek. rezultatas buvo ne laimėjimas, o pralaimėjimas. Tik atsikvėpęs suvokiau, kad vietoje to, kad pasidžiaugčiau pasiekimu, „plaku“ save, kad nepadariau geriau. Esu tikras, kad su tokiu požiūriu, net jeigu būčiau pasiekęs  1 val. 35 min. rezultatą, būčiau save „plakęs“, kodėl ne 1 val. 30 min. ?

Mes visuomet galime geriau. Ir tai yra nuostabi žmogiškosios būties palaima. Toks suvokimas „galiu geriau“ skatina ieškoti naujų būdų patobulinti save: daugiau ir protingiau treniruotis, stengtis, ieškoti augimo galimybių ir jas tyrinėti, sąmoningai didinti savo vidinius standartus. Tačiau čia pat turime išmokti džiaugtis pasiekimais, nepaisant to, kad „galėjome geriau“.  Mes turime rytojų, kuriame galime aplenkti šiandieninį save. Toks ir turėtų būti siekis – rytoj praplėsti save. Ne taip svarbu, ką konkrečiai darome – bėgame, rašome tekstą, vedame mokymus, skaičiuojame ar ruošiame ataskaitą. Visuomet ieškoti būdų, kaip praplėsti save. Tiesiog taip. Kiekvieną dieną.

pokalbiai

Pokalbis su Kęstučiu Marčiulynu (Bo Haeng Sunim), Valdu Burniu ir Rasa Motuziene.
Apie gyvenimo kelio pasirinkimą, pripažinimą, abejones, sunkius gyvenimo periodus, kritiką ir vaikus, kuriais kadaise buvome…

apie-atleidima

Ne visiems Kalėdų šventės kelia teigiamas emocijas. Gerai, jei šeimoje ir tarp artimųjų nėra prisikaupusių senų nuoskaudų ir šešėlių. Tuomet galima džiaugtis, mėgautis artumu, plėšti dovanų pakuotes, žaisti Alias ir kvatotis iš smagių apibūdinimų, persivalgyti ir tuo mėgautis… plepėti iki gilios nakties prie eglutės, pasakojantis smagias, senas, mielai pažįstamas istorijas… Mhmm, kaip gera to laukti.

Tik kartais būna ir nevisai taip tobulai.

Būna, kad kokio nors šeimos nario dalyvavimas sukelia ne tokius malonius pojūčius.  O gal prireikia susisiekti su giminaičiu, kurio stengiamės vengti. O gal šiaip šventės pažadina kokius prisiminimus, kurie nėra labai malonūs. Šis momentas sukelia neigiamą emociją… Pyktį, pasibjaurėjimą, nerimą… drauge su pojūčiu, kad tai našta: „kodėl aš ir vėl turiu per tai eiti?“.

Man reikėjo paskambinti. Tik paskambinti ir truputį pakalbėti. Parodyti dėmesį. Tik tiek. Bet aš radau labai puikių priežasčių, kodėl DABAR tai tikrai negaliu. Man juk reikia dar parašyti kelis laiškus. Dar man reikia supjaustyti daržoves salotoms. O ir šiaip – kad jau per vėlu šiandien. Geriau rytoj. Bus daugiau laiko. Aha.

Nes skambutis dėdei sugrąžina mane į vaikystės laikus, kai man jis atrodė labai grėsmingas, baisiai griežtas, didelis ir visai nesukalbamas. Ir nors dabar esu suaugusi moteris, o vienas mano sūnų jau studentas, mintis, kad reiks skambinti dėdei švenčių proga net nupurto vien apie tai pagalvojus.

kaledos-atleidimo-metas

Bet juk Kalėdų metas, atleidimo metas. Tiek daug visi aplinkui – protingi, dvasingi, išmintingi sako, kad reikia išlaisvinti save iš tokios naštos, kuomet vėl ir vėl turi išgyventi sunkias emocijas: „jei tik galėčiau atleisti ir paleisti, man daugiau nebereiktų kentėti“.

„Atleidimo“ idėja skamba labai patraukliai. Visai suprantama, kad nenorime kentėti.

Tačiau mano patirtis rodo, kad negali nuspręsti atleisti.

Atleidimas, kaip sako Ann Weiser Cornell, „gebėjimas pamatyti, kad Jus įskaudinęs žmogus darė tai, kas jam tuo metu atrodė geriausia“ nėra logiško mąstymo rezultatas. Aš labai protingai galiu sau paaiškinti, remdamasi visokiomis psichologinėmis teorijomis, iš kur man kyla šis nenoras skambinti dėdei, tačiau tai padeda tik trumpam – aš taip įtikinu save perlipti per save, paimti ir paskambinti. Tačiau kitai progai pasitaikius nemalonus pojūtis sėkmingai grįžta, turiu vėl tai išgyventi ir daryti tą patį įtikinėjančio spaudimo pratimą.

Hmm. Man taip netinka.

Štai ką padariau praėjusiais metais atėjus metui skambinti.

Pirmiausiai susiradau ramų kampą, atsisėdau, susikaupiau ir dėmesingai sutelkiau savo dėmesį į savo vidų. Tai proceso, vadinamo Focusingu, pirmasis žingsnis. Tuomet pradėjau galvoti apie tai, kad man reikia skambinti dėdei. Ir, kur buvęs, kur nebuvęs, viduje radosi pojūtis, panašus į nerimą. Anksčiau sakydavau: „aš vėl nervinuosi, nes reiks skambinti dėdei“. Šįkart pusbalsiu sau pasakiau kitaip: „jaučiu kažką savyje, kas nerimauja“. Vien šito pakako, kad viduje pasijusčiau žymiai ramiau, lyg būčiau tapusi didesnė, lyg būčiau pajėgi stebėti savo emocijas. Pojūtis visai nedingo, bet jis buvo DAUG mažesnis.

Tuomet padariau antrą žingsnį sakydama sau pusbalsiu: „jaučiu kažką, kas nerimauja, jaudinasi, kad reiks skambinti dėdei… ir aš sakau tau „labas““. Ir su tuo pasisveikinimu man lyg koks mazgelis pilve atsirišo, kūnas atsipalaidavo, o viduje radosi toks didesnės erdvės pojūtis. Buvo labai gera taip jaustis, tai aš dar pasėdėjau ir pasimėgavau visą dėmesį sutelkusi į savo vidų. Po to lengva ranka pasiėmiau telefoną ir susukau dėdei. Šį kartą man buvo lengva jo klausytis, pastebėjau, kad jis nekaip jaučiasi ir kad labai apsidžiaugė mano skambučiu. O man skambutis nesukėlė jokių nemalonių emocijų.

Man buvo labai įdomu, kas bus per kitas šventes, kai man vėl reiks skambinti? O per kitas šventes dėdė paskambino pats ir mes vėl puikiai pasiplepėjome, jis pasipasakojo, kaip gyvena, aš papasakojau apie savo šeimyną.

Išjungusi telefoną staiga supratau, kad JIS negrįžo!!!

Mano nerimas negrįžo. Išėjo visiems laikams. Ar tai reiškia, kad atleidau savo dėdei? Kai dabar galvoju apie tą savo vaikystės epizodą, jis man nebekelia jokių neigiamų pojūčių, jis tiesiog yra ir tiek. Tiesą sakant, aš ėmiau prisiminti, kaip mes su mano pusbroliu išdykaudavome, taip tikrai prisišaukdami bėdos. Tik dabar man tiek prisiminimai visai linksmi.

Žinoma, mes tikimės, kad nemalonios emocijos pasikeis. Tačiau tai, kad mes laikome jas neteisingomis („aš jų nenoriu jausti!“) kaip tik ir yra tai, kas joms trukdo keistis. Kiekvienas nemalonus jausmas yra laikinas, jis yra pakeliui į kažkokį kitą pojūtį. Kai mes su juo pasisveikiname „labas, aš tave jaučiu“, mes pripažįstame, kad jis tiesiog yra. Pasitinkame jį taip, kaip jis YRA. Ir tai suteikia erdvę nemaloniam pojūčiui pasikeisti (tiesą sakant, tai suteikia erdvės pasikeisti ir pasauliui išorėje. Kai tai atsitinka, sakome, kad įvyko stebuklas).

Kodėl kai kurie pojūčiai išlieka tokie patys taip ilgai? Nes mes jų nepripažįstame, nepriimame.

Dėl įvairių priežasčių, apie kurias kada nors parašysiu. Kai nepriimame savo pojūčių jiems atsiradus, kai stengiamės nuo jų nusisukti, juos užgniaužti, arba iš vis sau sakyti: „nėra čia ko taip jaustis, nagi, greičiau nusiramink“ – tai puikus receptas, padedantis pojūčiams ir emocijos užstrigti ir nesikeisti. Nuolat grįžti ir apie save priminti.

Kodėl veikia pasisveikinimas?

Todėl, kad pojūčiai visada yra procese, kiekviename žingsnyje nešdami mums reikalingą informaciją. Pasisveikindami mes tik pastebime kokį nors etapą. Tai suteikia pojūčiams erdvės pasikeisti ir parodyti mums, koks yra tinkamas pirmas sekantis žingsnis. Mano atveju reikėjo paimti telefono ragelį ir surinkti numerį.

Lengvumas ir laisvės pojūtis radosi iš to, kad aš pripažinau savo nerimaujančią ir besijaudinančią dalį.

O kai jis radosi, man buvo visai paprasta tą palengvėjimo pojūtį pavadinti atleidimu dėdei. Kviečiu ir jus su kuo nors savyje pasisveikinti per šias šventes ir išsilaisvinti nuo kokio įsisenėjusio pojūčio.

Lengvumo Jums. 

gruodzio menesio citatos

Vien žinoti eilę citatų ar šiaip įdomių minčių yra niekis. Jas taikyti savo gyvenime – nors ir mažas, bet daug naudingesnis žingsnis.

citatos-mintys

Investicija į pažinimą moka geriausias palūkanas. Benjamin Franklin

Dar kitaip pasakius – geriausia investicija yra į save. Tik čia dar vertėtų pridėti ne tik finansinį investavimą. Čia gali būti ir laiko investicija. Būtent toks santykis ir padedantis siekiantiems.

Kur ši mintis būtų naudinga?
Priimant sprendimus, kam leidžiame savo pinigus, laiką ir energiją. Jei leidžiam dėl savęs (bet ne tik savo malonumams tenkinti), tada galim ir apie būsimą grąžą pagalvoti.


 

citatos ir minty

Mes nedrįstam ne dėl to, kad yra sunku. Sunku yra dėl to, kad mes nedrįstam. – Seneka

Na gerai, mes tai drįstame… O pažįstate tokių, kurie vis nedrįsta veikti? Tokių yra, tiesa? Gaila, bet tokia gali būti mūsų pačių aplinka. O kokia aplinka – tokie mes ir patys. Tik labai svarbu yra nesiimti keisti aplinkos. Aplinka pasikeis pati, kai mes pasikeisime. Tiek daug kartų įrodyta, kad netikėti būtų tikrai neišmintinga. Ir dar vienas dalykas – tik pradėjus veikti atsiranda daugiau drąsos. Visada  ;)

Kur ši išmintis būtų naudinga?
Pajutus, kad dabar tikrai yra TAS momentas, kai norisi išbandyt, bet vistiek jaučiasi nerimas. Gerai, kad jis jaučiamas – taip mūsų protas mums bando pasiųsti žinutę: “Palauk, mes čia dar nebuvom…”


 

citatos

“Sėkmingi žmonės padaro tai, ką nesėkmingi žmonės nesiryžta daryti. Nenorėk, kad būtų lengviau. Norėk būti geresniu.” – Jim Rohn

Geriausias būdas patikėti teorija – išbandyti tai praktikoje. Antras geriausias būdas – patikėti tuo, ką sako tas, kas jau yra tai išbandęs. Jei pasidomėsit Jim’o Rohn’o biografija, tai pamatysit, kad jis būtent šiuos etapus ir praėjo, kai noras “turėti” lengvesnę situaciją nedavė nieko, o būdas “turėti” geresnį save padarė jį sektinu pavyzdžiu daugeliu šių laikų sėkmingų pasaulio žmonių.

Kur ši išmintis būtų naudinga?

Visur, kai tik pagalvosit, kad esame situacija yra per sunki. Taip ir turi būti – čia vieta, kur Jūs galite būti stipresnis.


 

mintys ir citatos

Galima tik įsivaizduoti, ką galėtų pasiekti 7 milijardai žmonių, jei tik mes visi vienas kitą mylėtume ir gerbtume. A.D. Williams

Taip, čia būtent tik taip ir gali būti. Pačioje pradžioje mes viską galim tik įsivaizduoti. Paskui jau tos mintys gali virsti realybe, jei kritinė masė tai ir pradėtų daryti. Gal dabar tai skamba, kaip nepasiekiamas dalykas, bet kuo daugiau tai darysim patys, tuo daugiau seks tokiu pačiu pavyzdžiu.

Kur ši išmintis būtų naudinga?
Pradžioj ji labai naudinga besiklausant John’o Lennon’o dainos “Imagine”.

rekomenduojamos-knygos

W. Chan Kim ir Renee Mauborgne – „Žydrųjų vandenynų strategija“

zydruju-vandenynu-strategija

Jei galvojate, kad viskas pasaulyje jau sukurta ir nėra prasmės, ką nors daryti, nes nebūsite pirmieji, tai tokia mintis gali labai klaidinti. Pasaulyje yra ir toliau sukuriama vis kažkas naujo, bet tas “kažkas” visada būna kažkiek panašus į tai, kas jau buvo sukurta anksčiau. Ir tai toliau skatina kurti. Turtbūt tai yra nesibaigiantis procesas, o apie tokias buvusias naujoves labai tinkamai primins dviejų mokslo žmonių knyga. Čia su konkrečiais pavyzdžiais bus pateikta ir supažindinta atsiradimas, atrodo, neįtikėčiausių naujovių, nors jos tebuvo kruopščiai išnagrinėta situacija, kuri tiesiog pateikta naujoje pakuotėje. Tiesa, su šiek tiek nauju skoniu.


Keith Ferrazzi – „Niekuomet nepietauk vienas“

niekuomet-nepietauk-vienas

Pritrūkot idėjų? Ieškot sėkmės paslapčių? Laikas išeiti į viešumą! Visos paslaptys bus atskleistos, jei tik pradėsite komunikuoti su kitais. Kvieskite Jūs, paskui pradės kviestis Jus. Čia nėra tik pasakojimas, čia pilna pavyzdžių ir labai konkrečių rekomendacijų. Jei netiks viena – už kelių puslapių rasite naują. Tiesiog skaitykite ir pradėkite taikyti praktikoje. Tikrai suveiks! Ir dar svarbiau – net negalite numanyt, kas Jūsų laukia po to. Vienas pats to negali sugalvoti, todėl nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl reikėtų “pietauti” vienam.


Timothy Ferriss – „4 valandų darbo savaitė“

4-valandu-darbo-savaite

Ši knyga ir pastovus skatinimas pajudėti iš įprastos situacijos. Jei Jūs dirbate samdomą darbą – pasistenkite, kad šios knygos pas Jus nepastebėtų Jūsų darbdavys. Taip, tikrai. Ją perskaitę tikrai būsite užsidegę viską mesti ir užsikrėsite tais pavyzdžiais, kuriuos čia patiekia Timothy. Tik būkite atsargūs, būkite sąmoningi. Kartais viskam būna pasiruošta, bet kartais trūksta tų kelių paskaičiavimų, kad būtumėme tikri savo būsimais veiksmais. Ir vis tik – niekada jų ir nesuskaičiuosit, kol nepradėsite veikti  :)

Ši knyga drąsiems ir pasiruošusiems iššūkiams. Verta kiekvienos įsiskaitymo ir apgalvojimo akimirkos. Tikėtina, kad  jos sudorojimui užteks ir savaitgalio ;)

infinitas-rekomenduojami-filmai

„Nuosprendis“ („Conviction“)

Tikra istorija. Kartais galvoju, kaip tos istorijos pasiekia filmų kūrėjus?.. Pagal ką jie atsirenka, kad būtent tai istorijai yra verta pastatyti ir filmą?

Čia bus galima surasti aiškų ir nuoširdų tikėjimą kitu žmogumi. Natūralu, kad tai peraugs ir į tikėjimą pačiu savimi.

Tikslo siekimas? Taip, čia jis yra. Tik čia tikslas apibrėžiamas gana kitaip. Kartais užtenka turėti tik jį vieną ir tada visi galimi trukdžiai pasirodo įveikiami. Lengvai? Ne, bet prasmingai.


„Laiko tiltas“ („About time“)

Na, šį kartą bus šiek tiek negalimų dalykų… Kelionė laiku. Na, tarkim, kad tai yra įmanoma, ir tai galėtumėt daryti patys. Ar grįžtumėt į savo praeitį, kad ką nors pakeisti?

Rimtai, jei galėtumėt. Ar keistumėte? Ir ką būtent? Įsivaizduokite, kad tai tiesiog paprasta padaryti… Žinoma, to negalima, bet jei tiesiog dabar pabūtumėte su savimi ir parašytumėte sau bent keletą punktų, ką darytumėt kitaip konkrečioje situacijoje, jei ten galėtumėte pakeisti tam tikras detales.

Tada vėl viskas grįžta į savas vėžes, bet šis bei tas jau būna pakitę.

Ką tokiu atveju keistumėte? Situaciją? Poelgį?

Jei galit sau leisti apie tai pagalvoti, tai filmas tikrai įtrauks ir laikas praeis gana greitai. Tiesa, atgal negalėsite sugrįžti, jei kas nors nepatiks ;)


„Mažasis princas“ („The Little Pince“)

Praeito mėnesio rekomendacijose šis pavadinimas jau matytas. Tiesa, ten jis buvo minimas prie knygų skilties. Visai neseniai pasirodė ir filmas. Kartais sakoma, kad filmas niekada neperteiks to, ką skaitytojas susikuria vaizduotėje, kai būna su knyga.

Manau, kad tai yra tiesa. Tik šiuo atveju yra šiek tiek geriau – dabar ta vaizduotė gali būti dar labiau įkrauta, nes filme persipina du pasakojimai. Vienas jų yra tiesiog iš knygos, o kitas – paaiškinimas, kaip ta knyga realiai veikia gyvenime. Žiūrėjau šį filmą vaiko ir tėvo akimis. Tiesą pasakius, kai kur buvo gaila savęs, kai stebėjau vaiko akimis. Na, bet nieko nėra prarasta dabar, nes dar savo vidinį vaiką galiu ir vėl “atgaivinti”, o mano vaikams tai bus tik į naudą.

Dar viena mintis ta tema: man dabar daug įdomiau yra mano vaikų svajonės, o ne tai, ko aš pats negalėjau padaryti  :)  Gal dar galėsiu. Šansų yra, o vaizduotė vėl pramankštinta  ;)

povilo-dienorastis

2015 m. Gruodžio 22 d. Antradienis

Šiandien klausiau įdomios paskaitos.

Pajaučiau, kad po kažkurių išsakytų minčių, su jomis susijusios refleksijos dėliojosi jau savo vaga. Pasižymėjau tik keletą žodžių, kad esmės nepamirščiau:

Tikėjimas, Noras, Atsisakymas, Dėkojimas.

Peržiūrėjau savo keletą gyvenimo metų ir pagrindinius sprendimus, kuriuos tada priėmiau. Ir apie veiklas, ir netgi apie santuoką. Taip pat pamenu, kad tuo pačiu metu buvo gana nemažai galimybių ar pasiūlymų. Tai kodėl vienus priėmiau, o kitų atsisakiau?

Šiandien tapo aiškiau. Na, gal net galima įvardinti, kad tapo kitaip aišku.

Visus sprendimus, kuriuos priėmiau ir toliau dariau veiksmus lėmė tikėjimas, kad tai tikrai yra sava. Nesakau, kad visais sprendimais likau patenkintas – tikrai ne. Buvo ir tų, kur patikėjau, bet dėl to ir pasigailėti teko. Blogai dėl to? Ne, nes daug ko išmokau. Išmokau, kad patikėti viskuo taip pat nėra gerai.  ;)

Tada lyg susidėliojo suvokimas, kad nėra kalba apie tai, ko aš noriu. Turbūt yra visai normalu norėti. Ir normalu yra norėti daug. Daug prasčiau yra nieko nenorėti. Čia jau galima būtų įvardinti dvasinį skurdą: aplink tiek visko daug, o Tu nieko nenori…

Iš kitos pusės – kai ko nors nori, tai paprasta suvokti, kad tai, ką jau turi įgyjęs iš anksčiau, gali net nebūti Tau reikalinga.

Ką su tuo daryt? Paleist. Atsiskirti nuo to. Atsisakyti. Kitaip visada tas senas ir nereikalingas “turėjimas” vis seks iš paskos ir… oi, jis man niekur daugiau nebuvo reikalingas…  ☺

Taip jis buvo reikalingas kažkada ir tada net buvau dėkingas už tai, bet kartais tiesiog ateina momentas, kai reikia padėkoti už tai, kas buvo, atsisveikinti su tuo ir judėti toliau.

Perskaičiau mintis. Ir kokia išvada kilo man pačiam?

dienorastis

Jei noriu kažko daugiau, tai nepasieksiu to su tuo, ką turiu dabar. Reikės išmokt naujo. Tuo pačiu – nusimest tai, kas dabar jau “paseno”. Verta natūraliai keistis, iš naujo įvertinti tai, ką turi ir kartais netgi atsisakyti to, kas paseno, nors su tomis “senienomis” gal ir yra patogu.

danielius-veiksmai

Kai gyvenimas tave prispaudžia… ką darai tu?

~ Akimirka pagalvojimui ir atsakymui ~

Aš tokiais atvejais – susitaikau.

Tačiau, ei, iškart įspėju – jei tavo mintyse jau prašvilpė mintis „ak, tas Danielius su savo prakeiktais išvedžiojimais“… Tada tai nėra geriausias būdas susitaikyti su naujomis gyvenimo kliūtimis.  ;-)

danieliaus-straipsnis

Foto autorė Vi Kontrimaitė

Tai tik viena iš daugelio galimų reakcijų. Ir kiekviena reakcija, nesvarbu, kokia nevalingai kyla tau, yra gera. Bent aš tikiu, kad ji yra gera. Mokslinių tyrimų šia tema, prisipažįstu, nebandžiau ieškoti.

Kad būtų lengviau pamatyti bendrą vaizdą, žmonės…

… pyksta ir keikiasi;

… iškart puola ieškoti sprendimų;

… pradeda valdyti savo kvėpavimą;

… stengiasi visus nuraminti;

… ieško pozityvių detalių;

… sprendimą atidėlioja;

… puola kaltinti kitus;

… nusprendžia, kad gyvenimas ką tik tapo dar blogesnis;

… perleidžia problemos sprendimą kitiems;

… ir panašiai.

O aš asmeniškai su kliūtimis susitaikau. Nežinau, ar tai gerai, bet tai mano būdas. Taip elgiausi visą savo gyvenimą, nepasikeičiau nei atradęs minimalizmą, nei pradėjęs rašyti Debesylą, nei studijuodamas universitete, nei įgijęs bakalauro laipsnį.

Tai tiesiog aš.

Štai, pavyzdžiui, šiandien aš planavau nuvažiuoti iki savo draugės Milenos ir kartu pradėti rašyti naują knygą. Tiksliau dvi. Ji – vieną, aš – kitą. Išvakarėse šios dienos labai laukiau ir jaudinausi, nes, po perkūnais, juk knyga! Rašymas!

Tačiau man apsirengus, susiruošus ir nuėjus iki automobilio įvyko šis tas netikėto.

~ Bveeek. Bvek. Bvek. ~

Šiuos garsus išleido mano raudonasis Fiatas, pasukus raktelį vieną, du, tris kartus. Laikrodis atsinaujino iki 00:00, niekas neįvyko ir automobilis liko sustingęs tyloje.

„Kas čia dabar?“ – pagalvojau aš ir patempiau kapoto atidarymo rankenėlę. Išlipęs atkėliau dangtį pilnai.

Akumuliatorius – tuščias. Balta lemputė. Hm.

Paskambinau tėvui ir pasitikslinau, ką reiškia balta lemputė – ar, kad akumuliatorių reikia įkrauti, ar kad akumuliatorius numirė. Šis atsakė, kad reikia tik įkrauti. Taigi uždariau kapotą ir grįžau namo ieškoti žoliapjovės ilgintuvo ir tarpinės dėžutės tarp laido ir akumuliatoriaus.

Ilgintuvą radau. O dėžutės ne…

Dingo. Lyg prasmego. Keliolika minučių kelis kartus perkuitęs visus garažo ir sandėliuko kampus neradau šio prietaiso.

Atsikvėpiau aš ir paskambinęs Milenai didžiai paskelbiau: „Deja šiandien neatvyksiu suvalgyti tavo veganiško pyrago. Atsiprašau. :‘(“.

Tačiau dėl šios nesėkmės aš nepykau ant pasaulio. Nepykau ir ant šeimos narių, kurie tuo pačiu tarpiniu aparatu naudojasi, nesikeikiau, nešaukiau, nepuoliau net skambinti ir klausti tėčio ar dar ko nors, kas man padėtų.

Aš tiesiog susitaikiau su tuo.

Nežinau, galbūt esu pastumdėlis? Galbūt nemoku kovoti? Galbūt man reikėtų labiau stengtis? Tačiau vietoj viso to, aš tik susitaikiau. Nes susitaikyti man yra natūralu.

Vėliau visgi prisistūmiau automobilį prie garažo ir prijungiau jį per senelio sukonstruotą įkrovimo aparatą. Ir, tiesą sakant, šią akimirką akumuliatorių, vis dar kraunu.

Nežinau, kaip ši istorija baigsis. Nes ji dar tęsiasi.

Tačiau susitaikymas yra mano problemų sprendimo būdas. Susitaikymas ir lankstumas pagal aplinkybes.

O kuris kovos stilius yra tavo?

Kaip tu kovoji su gyvenimo kliūtimis?

Ką tu įprastai darai?

Kaip įprastai veiki?

Neprašau atsakyti komentaruose, tačiau tu gali tai padaryti, jei trokšti. Man visgi įdomu, kiek kokių žmonių būna ir kaip jie sprendžia problemas.

Bet šį kartą užduotis asmeniškesnė. Tau. ;-)


Scroll to Top