Jau kuris laikas į terminą “siekti karjeros” žiūriu visai kitaip nei tai buvo bebaigiant studijas universitete, o per laiką nuo pirmųjų savo pareigų įvardinimo darbo knygelėje, supratau kai kuriuos dėsningumus.

Jie tokie paprasti, kad pradžioje jų negalėjau suprasti, o kai man apie tai pasakydavo, tai pagalvojau, kad juokauja (čia geriausiu atveju) arba tiesiog nori iš manęs naudos ir tą norą man reikės kuo greičiau sunaikinti.

Mano karjeros pradžią žymi pareigos “pameistrys”  ir noras tapti meistru baldų gamybos ceche. Ir vat kažkaip nesolidžiai tas užvadinimas man vis skambėdavo, bet labai greitai sužinojau, kaip ir ką padaryt, kad palypėčiau vienu laipteliu aukštyn.

Koks receptas? Labai paprastas – teks suktis daugiau ir be klaidų, kad mano meistras taptų vyr. meistru, o cecho viršininkė – kokio tai departamento direktore.

Pagalvojau, kad mane, trečiakursį praktikantą, tiesiog mulkina ir tai buvo mano didžiausia to meto klaida.

Na, tiek čia tos priešistorės, o dabar apie paprastesnius dalykus, kurie tiesiog aiškus ir kitaip jie negali būti. Karjeros laiptais man kilti vis sekdavosi ir tam tikra prasme viskas buvo susiję su tuo, kad savo karjeros laiptais vis pakildavo tie, kas buvo virš manęs. Kartais jų pakilimui mano įdirbis turėjo įtakos, kartais ne, bet vis tiek įsitikinau viena ir ta pačia idėja:

Nori pakilti pats – kilstelk tuos, kas yra aukščiau Tavęs.

Kitaip sakant – atsilaisvink sau vietą ir parodyk, kad ji visai Tau tinka ir dar turi ryžto joje padaryti daugiau nei darei iki šiol.

Visada tai veikia, tik šis receptas turi labai aiškius ingredientus ir jei kurį nors iš jų pakeisi…

Čia tas pats, kai užsimanai kepti pyragą, tačiau vietoj numatyto kiekio miltų ir kiaušinių sudedi visai kitus kiekius ir dar prisimeni, kad turi grikių bei agurkų ir česnako, kurie užsiliko šaldytuve po paskutinio sotaus pavalgymo. Gausis pyragas? Ne, š…s gausis.

Taigi, šito niekas nenori.

Tai kokių karjeros aukštumų galime norėti? Na, čia kiekvienam savaip, bet formulė, kurioje yra bent du dedamieji – pagalba ir  nuoširdumas – visada duos geresnius rezultatus.
Taip veikiant visada galima tikėtis paaukšinimo ir visų atsakomybių, kurios eina su naujomis pareigomis.

Sakot, kad viską taip ir darot? Stengiatės padėti, esate nuoširdūs, o karjeros laiptais Jūsų niekas nekelia? Tada žinia paprasta – ne su tais žmonėmis Jūs būnat, oj ne su tais.

Maža to – karjera kartais būna suvokiama klaidingai, nors tai yra super ginklas padaryti dar kai ką daugiau. 

Karjera yra tikras gėris ir tinkamas jos siekimas, duos norimus rezultatus (arba taip: kaip karjeros siekiama, tokie rezultatai ir gaunami), tačiau tuo pačiu – karjera nėra tik sąskaitų apmokėjimo būdas.
Gerai, kai viskas klostosi taip, kaip norisi, tačiau rimtas galvos skausmas vis būna tada, kai reikalai tiesiog “neina”. Taip, kalbu apie tą strigimą ir suvokimą, kad lyg viskas stoja vietoje, o pajudėti bent į kurią nors pusę – tiesiog nėra kaip.

Mano mielas bičiulis kun. Algirdas Toliatas viename pokalbyje labai taikliai įvardino: 
“Visi mes turime nešti savo kryžių, o jei nešti sunku, tai reikia pasitikrinti ar tikrai teisingai neši… arba tiesiog dar paprasčiau – gal tas kryžius nėra Tavo?!“

Ir čia man labai viskas sutampa su tais suvokimais, kuriuos gavau dar būdamas 21-erių, o galutinai supratau tik įkopęs į ketvirtą dešimtį…

Jei bent vienas žmogus nuoširdžiai suvoks, kad karjera nėra vien tik bukas ėjimas į darbą ir monotoniškas to darbo atlikimas, kad už mėnesį gautume atlyginimą, tai per tam tikrą laiką jis pradės vis labiau tapti savimi.
Ir čia nekalbu apie keitimąsi. Mums visai nereikia keistis!

Vienintelis dalykas, ko mums gali reikėti yra tai,
kad mums tiesiog reikia būti tikru savimi.

Ir čia prasideda antras etapas apie karjerą (vieniem – taip nuvalkiotą, kitiem gi – taip trokštamą pasiekti).
Kai suvokiam, kas esame arba bent jau priartėjame prie to šiek tiek arčiau, tada galime laisviau pagalvoti ir apie tai, kuo mūsų esama arba siektina karjera gali prisidėti prie kilnesnių tikslų.

• Kas iš skambių pareigų, užrašytų ant blizgančios vizitinės kortelės, jei namuose nesiliauja barniai?
• Kas iš pasitempusios eisenos, pakelto smakro ir atstatytos krūtinės, jei nesugiabama atleisti senos nuoskaudos, kuri vis apie save primena? (beje, ji ir primena, kad būtų išmokta atleisti)
• Kas iš nenuoširdžių šypsenų kolegoms, jei šypsena slepia vakarykštį skausmą? 

Dažnai nesuvokiama, kad būtent tai ir slepia karjeros kaukė ir tokių pavyzdžių yra aibės. Jų matau pas daug žmonių, kuriuos sutinku ir džiaugiuosi, kad jų yra, nes tik tada jų galiu paklausti:

Ką darytumėt, jei visa tai, kas Jus slegia, stumtų į priekį su galinga jėga?

Žinot, kas įdomiausia? Po mažos pauzės pasigirsta atsakymai, kurie visai nesusiję su “pasaulio taikos” siekimo veiksmais. Atsakymai čia būna daug paprastesni ir jie visi susiję su tuo, kas Žmogui artima ir miela: 

tiesiog daugiau būti su savimi ir su tais, kuriuos myliu.

Karjera yra svarbu, jei tik po ja nepaslepiam to, kas tikra. Ir ar ji yra svarbiausia? Ne, ne ji.

Misija yra svarbiau nei siekti karjeros

Misija yra didesnė, kelionė link jos bus ilgesnė, rezultatai džiugins labiau, o karjera gali labai pasitarnaut jos siekiant.

Jei minutei pagalvosit, kokia gi yra Jūsų misija?
O kas jei pagalvotumėt, kaip Jūsų dabartinė karjera padeda įgyvendinti Jūsų misiją?

Na, ir iš realių, dažnai pasikartojančių nutikimų: siekiant įgyvendinti misiją, labai paprasta pasiekti karjeros aukštumų.

Galima tai suprast bedarant, o galima patikėt ir tada daryti, kad pamatytum.

—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com