Klausimai mus augina, o paprasti augina labiausiai

Pasidalinsiu vienu iš tų atradimų, kurie buvo per paprasti, kad patikėčiau, jog jis tikrai veikia. Viskas tilptų į įvardinimą: TRYS KLAUSIMAI, bet prie to dar prieisim.

“Ech, kaip būtų gerai, kad apie tai būčiau žinojęs anksčiau” – galvojau apie jį. Paskui suvokiau, kad anksčiau irgi nieko nebūtų buvę kitaip, nes tiesiog nebūčiau patikėjęs, kad tai veikia.
Na, geriau jau vėliau nei niekad, o kaip mano gera bičiulė vis pakartoja – visi reikalingi dalykai įvyksta tinkamu metu.

Tai šį kartą vėl – paprastas gyvenimo receptas ir dabar jis bus su trimis klausimais.

Tik pradžioje dar susitikrinsiu “dažnį”, kad sutaupyčiau keletą Jūsų minučių skaitymo, o paskui – gerą valandą (ar net daugiau) rymojimo prie balto popieriaus lapo. Taip, gali viskas užtrukti tiek ir net daugiau.
Trys klausimai, kuriuos atradau, padeda susidėlioti klaidų nekartojimą ateityje. Jei skamba keistai, tai tik pradžioje taip būna.
Vėliau viskas susidėlioja į savo vietas, nes… dėmesio – pirmas dalykas:

Klaidų darom visi. Jūs taip pat jų dar padarysit.

Linkiu, kad klaidų padarytumėt kuo daugiau, nes tai reiškia, kad Jūs judate į priekį ir išbandot šį bei tą naujo. 

Tai kodėl aš čia apie klaidas? Todėl, kad anksčiau jas ne tik padarydavau, bet ir pakartodavau. Pakartoti nenorėdavau, bet nežinodavau, kaip elgtis kitaip kitą kartą.

Jei Jūs nedarot klaidų nei savo profesiniame, nei asmeniniam gyvenime – neskaitykit iki galo. Jums nereikia to.

Aš dariau, darau ir darysiu. Dabar žinau, kaip elgtis toliau, kad ateities vaizdas būtų kaip įmanoma aiškesnis ir žinočiau, kada koks galimas posūkis manęs laukia.

Reikalas tikrai paprastas ir jokio čia sudėtingumo nėra, tačiau dažniausiai neįkandamas dalykas visiems, kas padaro klaidas, pvz. versle, santykiuose ir t.t., yra tas, kad jas iškart puolama taisyti. Viskas su tuo gerai. Taisyt reikia, tačiau taisyt kokybiškai yra daug geriau nei taisyt tik dėl to, kad „reikia kažką daryt“.

Čia aš ir vėl prieinu prie to, kad vis dažniau ir dažniau verta grįžti į “pauzės” etapą. Kaip padaryt tą pauzę? Visų pirma bent jau sustot ir toliau nebedaryt to, kas buvo daroma. Sustot, pakvėpuot, pabūt ramiai, gal paklausyt muzikos, gal parašyt sau ką nors į baltą popieriaus lapą. 

Man asmeniškai labiausiai patinka tiesiog rašyti ir vis dažniau pastebiu, kad tokia praktika yra pasitvirtinanti ir kitiems, kas tai išbando. Tiesiog lieji mintis ir stebi save, kaip viskas nurimsta, o popierius priima viską. Jis ten nerūšiuoja ar gerai čia parašyta, ar reikia klaidas pataisyt, ar lygiai raidės pasvirę, ar žodžiai įskaitomi. Jam tas pats – jis priima ir padeda spręsti. Aš  dienoraščio pagalba išsprendžiu didžiąją dalį iškilusių nesusipratimų, o paskutinius keletą metų vis pakartoju tą stebuklingą klausimų seriją:

Kas? Kaip? Ką?

Šiuo paprastu receptu pasidalinau su tais, kas susidūrė su vis pasikartojančiomis klaidomis. Vieniem tai buvo santykių klausimas, kitiems nesėkmingų sprendimų darbe reikalai, tretiems – netinkamų veiksmų versle padarymas.

Ir visi iki vieno pamatė tame naudos sau. Paprasčiausias to įvardinimas, kurį išgirdau iš kitų: buvo skausmingai paprasta pripažinti ir malonu suvokt, ką keisti.

Štai, kaip viskas veikia:

Užtenka prisiminti bet kokį įvykį savo gyvenime (vienodai tas pats ar tai yra asmeninis, ar veiklos, ar verslo reikalas), kuriuo nesate patenkinti ir atsakyt sau į klausimą: KAS KONKREČIAI ČIA ĮVYKO? (pašlijo santykiai / negavau užsakymo / priaugau svorio ir t.t.)

Nereikia jokių pateisinimų, pagražinimų ir t.t. – tiesiog faktai, kas tiksliai atsitiko. Tiesiog priimti, pripažinti, įvardinti.

Tada jau sunkiau, bet įmanoma: KAIP TAI ATSITIKO? (tiksliai neįvardinau, kas vyksta ir ką galvoju / išsiunčiau pasiūlymą, bet neskambinau paklaust, ar gavo ir nesiteiravau, ką apie jį galvoja / sustojau mankštintis ir dažniau valgiau užkandinėse tai, kas buvo greičiausiai pagaminama ir dar užsisakydavau desertą).

Ir tada (gali būti) pati lengviausa dalis: KĄ DARYTI KITAIP/DAUGIAU/MAŽIAU?

Jei antroji šio “pratimo” dalis buvo atlikta tikrai sąžiningai ir tikrai į viską žiūrint iš šono – tada su trečiu klausimu didelių problemų tikrai nebus. Visi atsakymai, ką tokio naujai verta padaryti praktiškai bus pateikti ties antruoju klausimu. Trečias klausimas skirtas tam, kad dar labiau pasitikslinti ir susisteminti viską, ką dabar su visu tuo įvykusiu faktu darysit toliau.

Ir tai taip paprastai veikia. Ir visada suveikia. Berašant atsakymus į kiekvieną iš šių klausimų, vyksta tarsi naujas suvokimas ir susitarimas su pačiu savimi. Daug galiu rašyt, kokie jausmai aplanko tuo metu, bet nerašysiu, o kviesiu išbandyti tai, kas yra paprasta ir universalu.

Paprastai sakant – Klaustukai visada laimi prieš Šauktukus. Geriau jau pastoviai garsiai klaust ir tyliai žinot nei… na, žinot, kaip ten būna su tais, kas viską žino.

Kartais jie vadinami “Protingi neturtingi”. Pažįstat? Malonu su jais bendraut? Spėju, kad į vieną klausimą atsakėt “Taip”.

Šia praktika geriausia užsiimti tyloj, būnant su savimi. Aš dažniausiai tai darau tylios muzikos fone, rašant mintis į dienoraštį ir, tuo pat metu, pieštukui būnant už ausies arba dantyse (nežinau nuo kada šis įprotis atsirado, bet pastebėjau, kad taip man geriausiai sekasi nagrinėti tuos klausimus).

Pabaigai pasielieku apdovanojimą sau – puodelis gardžios arbatos. Pasakiškas jausmas ir linkiu toj pasakoj pabūti dažniau.

—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com