Prieš keletą dienų diskutavau apie tai, kas yra geriau: Atrasti nauja ar prisiminti sena?
Aišku, kiekviena situacija gali būti skirtinga. Tik vis grįžtu prie tos pačios minties:
Kas iš to, kad žinoma daug, o pritaikoma mažai?
Jau buvau apie tai pasakojęs automobilyje, kai su viena kita tema vis stengdavausi tilpti į penkias minutes ir apie reikalą “sužinoti kažką naujo” kabėjau bevažiuodamas.
Šiandien nesikartosiu, o iškart paliesiu tai, kas mane patį ilgą laiką vargino, nes tam pačiam dalykui svaisčiau nemažai energijos. Tiksliau sakant – du kartus daugiau nei reikia.
Nežinau, kaip tiksliau užvadinti tai, kas dabar yra ant liežuvio galo, bet, bendrai paėmus, man visada yra smagiau, kai viskas būna paprasta arba bent jau sudėliota taip, kad būtų kuo paprasčiau.
Štai pavyzdys iš vieno pasikalbėjimo renginyje apie veiklius žmones. Kalbėta buvo apie amžinus klausimus, kurie kamuoja norinčius pasirinkti, atrasti, pasiryžti ir pan.
Su kokiomis abejonėmis dažnai susiduria tokios asmenybės?
nesu tikra(s), kad mano idėja yra gera
nežinau ar jau turiu pakankamai patirties
abejoju ar tai patiks ir po 5-ių metų
girdėjau, kad mano aplinkai yra juokinga tai, ką aš galvoju daryti
tokius reikalus planuočiau daryti gal vėliau
manau, kad jau per vėlu įšokti į šią rinką
na ir t.t.
Šiandien paliesiu vieną temą, bet išvados, kurios tiks jai, gali pasitarnauti ir aibei kitų.
Kalba apie tai, kas yra Drąsa
Kodėl parinkau tai? Todėl, kad norėjau išvengti dažnai čia galimo panaudoti žodžio BAIMĖ. (beje, lengva pastebėti, kad pakeitus vieną raidę, gausis LAIMĖ?)
Štai, kaip daugiau-mažiau viskas vyko toj diskusijoj, o vėliau viskas persikėlė pas mane į dienoraštį:
Dažnas, kuris apie tai pasisakė pokalbio metu, savo neveikimo priežastį įvardinto tokiais pavadinimais, kaip “pasitikėjimo stoka”, “neapsisprendimas”, “tikėjimasis, kad geriau bus vėliau” ar pan.
Iš kitos pusės sakant – padaryčiau bet ką, jei tik turėčiau daugiau DRĄSOS.
Pratęsėm pokalbį apie tai, kas jos suteikia ir čia labai gerai tiko šie įvardinimai:
– kad komandoje yra drąsiau,
– kad artimųjų paskatinimas priduoda energijos ir t.t.
Pajuokavom, kad ir 100 gr jos priduotų.
(beje, aš nuoširdžiai tikiu, kad tas 50, 100 ar visi 700 gr nieko naujo nepriduoda, bet parodo tik tai, kas pas visus ir taip yra, tad jie čia visai nėra reikalingi)
Kai jau pradėjom dėliotis veiksmus, man dar vienas suvokimas prisiminė. Nebuvo tai naujas atradimas, bet labai gerai ir laiku iššokęs prisiminimas apie pamokymą.
Dažniausiai veiksmų plane aš pastebėjau daromą vieną papildomą veiksmą, kuris apsunkina patį procesą.
Gal Jums taip pat bus šis tas artimo. Kalbu apie tai, kad žmogus, kuris nori būti drąsesnis, įsivardina sau priešą – BAIMĘ. Ir tada lyg pradeda veikti dviem frontais.
Vienas jų yra nukreiptas baimei mažinti, o kitas – drąsai didinti.
Jūs tai pat taip galvojat?
Jei taip – viskas OK, tik noriu viena mintimi pasidalinti.
Šioj situacijoj – baimė ir drąsa yra ant to paties pagalio, tik skirtingose pusėse. Ir visada, kada dėmesys yra skiriamas baimei malšinti, jo netenka drąsa.
Kodėl žmogus išskiria tai į du skirtingus taikinius? Mano akimis – čia vienas ir tas pats.
Jei įsivaizduotume tą patį prakeiktą pagalį, tai čia ir būtų tai, kad vienoj pusėj yra BAIMĖ, o kitoj – DRĄSA.
Jei mes viena ranka laikome jį per vidurį – lyg ir balansas, bet jokia pusė nelaimi.
Jei tik patraukiam ranką į vieną iš jų – nuo kitos pusės ranka nutolsta.
Viskas paprasta – kur dėmesį kreipiam,
ten atsiranda energija.
Jei tik visas dėmesys į DRĄSĄ – pamirštam baimes (nors ir žinom, kad tai yra tiesiog kita pagalio pusė) ir veikiam. Kai tik labiau įsiklausom į visas galimas negandas (mūsų protas prikuria daugiau nei jų realiai įvyksta) – mes tiesiog nustojam veikti, nes esam sukaustyti baimės.
Kitaip sakant – aš pats visada galvojau, kad tai tarsi du skirtingi dalykai ir jiems reikia dėmesio atitinkamai, bet dabar stebiu į bet kokį reiškinį ir matau, kad kiekvienas jų yra vienas ir tas pats, tik tam tikroje augimo stadijoje.
Žinot, tai tarsi drugelis, kuris yra didelis ir spalvotais sparnais, tik dar kokone. Taip dabar aš galvoju apie BAIMĖS virsmą DRĄSA veikti.
Baimė čia yra tas pats drugelis, tik dar kokone, kas vėliau virs drugeliu, galinčiu drąsiai skristi.
Na, tam pačiam pavyzdžiui paimkime bet ką kitą:
Baimė viešai reikšti mintis nuo scenos ir plojimai po sklandžiai išrėžtos kalbos.
Susikaustymo užkalbinti žmogų ir asmuo, su kuriuos visiems norisi pabendraut.
Darymas mažos finansinės investicijos ir rimtų sumų perskirstymas tarp skirtingų fondų.
Nepatogumas įvardinti kainos už paslaugą ir pasirinkimas, kurioje tikslinėje nišoje dirbti, nes yra aiškiai žinoma sukuriama vertė.
Čia juk visi tie patys dalykai, kas yra susiję su vikšru kokone ir drugeliu, beskraidančiu džiunglėse.
Pastebit, kad tai yra vienas ir tas pats? Kad verčiau yra koncentruotis tik į tą pusę, į kurią norima keliauti, o tik kartais žinoti, nuo ko mes traukiamės.
Traukiamės ir visada žinom, kur link judame.
To ir linkiu: nešvaistyt energijos į du skirtingus polius ir koncentruoti ją tik į tai, kas aktualu ir daro mus tikraisiais savimi.
Juk gimimas ir mirtis yra tas pats vienas GYVENIMAS.
Noriu nugyvent jį kurdamas. O Jūs?
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Klausimai mus augina, o paprasti augina labiausiai
Pasidalinsiu vienu iš tų atradimų, kurie buvo per paprasti, kad patikėčiau, jog jis tikrai veikia. Viskas tilptų į įvardinimą: TRYS KLAUSIMAI, bet prie to dar prieisim.
“Ech, kaip būtų gerai, kad apie tai būčiau žinojęs anksčiau” – galvojau apie jį. Paskui suvokiau, kad anksčiau irgi nieko nebūtų buvę kitaip, nes tiesiog nebūčiau patikėjęs, kad tai veikia.
Na, geriau jau vėliau nei niekad, o kaip mano gera bičiulė vis pakartoja – visi reikalingi dalykai įvyksta tinkamu metu.
Tai šį kartą vėl – paprastas gyvenimo receptas ir dabar jis bus su trimis klausimais.
Tik pradžioje dar susitikrinsiu “dažnį”, kad sutaupyčiau keletą Jūsų minučių skaitymo, o paskui – gerą valandą (ar net daugiau) rymojimo prie balto popieriaus lapo. Taip, gali viskas užtrukti tiek ir net daugiau.
Trys klausimai, kuriuos atradau, padeda susidėlioti klaidų nekartojimą ateityje. Jei skamba keistai, tai tik pradžioje taip būna.
Vėliau viskas susidėlioja į savo vietas, nes… dėmesio – pirmas dalykas:
Klaidų darom visi. Jūs taip pat jų dar padarysit.
Linkiu, kad klaidų padarytumėt kuo daugiau, nes tai reiškia, kad Jūs judate į priekį ir išbandot šį bei tą naujo.
Tai kodėl aš čia apie klaidas? Todėl, kad anksčiau jas ne tik padarydavau, bet ir pakartodavau. Pakartoti nenorėdavau, bet nežinodavau, kaip elgtis kitaip kitą kartą.
Jei Jūs nedarot klaidų nei savo profesiniame, nei asmeniniam gyvenime – neskaitykit iki galo. Jums nereikia to.
Aš dariau, darau ir darysiu. Dabar žinau, kaip elgtis toliau, kad ateities vaizdas būtų kaip įmanoma aiškesnis ir žinočiau, kada koks galimas posūkis manęs laukia.
Reikalas tikrai paprastas ir jokio čia sudėtingumo nėra, tačiau dažniausiai neįkandamas dalykas visiems, kas padaro klaidas, pvz. versle, santykiuose ir t.t., yra tas, kad jas iškart puolama taisyti. Viskas su tuo gerai. Taisyt reikia, tačiau taisyt kokybiškai yra daug geriau nei taisyt tik dėl to, kad „reikia kažką daryt“.
Čia aš ir vėl prieinu prie to, kad vis dažniau ir dažniau verta grįžti į “pauzės” etapą. Kaip padaryt tą pauzę? Visų pirma bent jau sustot ir toliau nebedaryt to, kas buvo daroma. Sustot, pakvėpuot, pabūt ramiai, gal paklausyt muzikos, gal parašyt sau ką nors į baltą popieriaus lapą.
Man asmeniškai labiausiai patinka tiesiog rašyti ir vis dažniau pastebiu, kad tokia praktika yra pasitvirtinanti ir kitiems, kas tai išbando. Tiesiog lieji mintis ir stebi save, kaip viskas nurimsta, o popierius priima viską. Jis ten nerūšiuoja ar gerai čia parašyta, ar reikia klaidas pataisyt, ar lygiai raidės pasvirę, ar žodžiai įskaitomi. Jam tas pats – jis priima ir padeda spręsti. Aš dienoraščio pagalba išsprendžiu didžiąją dalį iškilusių nesusipratimų, o paskutinius keletą metų vis pakartoju tą stebuklingą klausimų seriją:
Kas? Kaip? Ką?
Šiuo paprastu receptu pasidalinau su tais, kas susidūrė su vis pasikartojančiomis klaidomis. Vieniem tai buvo santykių klausimas, kitiems nesėkmingų sprendimų darbe reikalai, tretiems – netinkamų veiksmų versle padarymas.
Ir visi iki vieno pamatė tame naudos sau. Paprasčiausias to įvardinimas, kurį išgirdau iš kitų: buvo skausmingai paprasta pripažinti ir malonu suvokt, ką keisti.
Štai, kaip viskas veikia:
Užtenka prisiminti bet kokį įvykį savo gyvenime (vienodai tas pats ar tai yra asmeninis, ar veiklos, ar verslo reikalas), kuriuo nesate patenkinti ir atsakyt sau į klausimą: KAS KONKREČIAI ČIA ĮVYKO? (pašlijo santykiai / negavau užsakymo / priaugau svorio ir t.t.)
Nereikia jokių pateisinimų, pagražinimų ir t.t. – tiesiog faktai, kas tiksliai atsitiko. Tiesiog priimti, pripažinti, įvardinti.
Tada jau sunkiau, bet įmanoma: KAIP TAI ATSITIKO? (tiksliai neįvardinau, kas vyksta ir ką galvoju / išsiunčiau pasiūlymą, bet neskambinau paklaust, ar gavo ir nesiteiravau, ką apie jį galvoja / sustojau mankštintis ir dažniau valgiau užkandinėse tai, kas buvo greičiausiai pagaminama ir dar užsisakydavau desertą).
Ir tada (gali būti) pati lengviausa dalis: KĄ DARYTI KITAIP/DAUGIAU/MAŽIAU?
Jei antroji šio “pratimo” dalis buvo atlikta tikrai sąžiningai ir tikrai į viską žiūrint iš šono – tada su trečiu klausimu didelių problemų tikrai nebus. Visi atsakymai, ką tokio naujai verta padaryti praktiškai bus pateikti ties antruoju klausimu. Trečias klausimas skirtas tam, kad dar labiau pasitikslinti ir susisteminti viską, ką dabar su visu tuo įvykusiu faktu darysit toliau.
Ir tai taip paprastai veikia. Ir visada suveikia. Berašant atsakymus į kiekvieną iš šių klausimų, vyksta tarsi naujas suvokimas ir susitarimas su pačiu savimi. Daug galiu rašyt, kokie jausmai aplanko tuo metu, bet nerašysiu, o kviesiu išbandyti tai, kas yra paprasta ir universalu.
Paprastai sakant – Klaustukai visada laimi prieš Šauktukus. Geriau jau pastoviai garsiai klaust ir tyliai žinot nei… na, žinot, kaip ten būna su tais, kas viską žino.
Kartais jie vadinami “Protingi neturtingi”. Pažįstat? Malonu su jais bendraut? Spėju, kad į vieną klausimą atsakėt “Taip”.
Šia praktika geriausia užsiimti tyloj, būnant su savimi. Aš dažniausiai tai darau tylios muzikos fone, rašant mintis į dienoraštį ir, tuo pat metu, pieštukui būnant už ausies arba dantyse (nežinau nuo kada šis įprotis atsirado, bet pastebėjau, kad taip man geriausiai sekasi nagrinėti tuos klausimus).
Pabaigai pasielieku apdovanojimą sau – puodelis gardžios arbatos. Pasakiškas jausmas ir linkiu toj pasakoj pabūti dažniau.
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Jūs kada nors klausinėjot savęs, kokia yra Formulė Sėkmei? Aš taip. Buvo toks reikalas kelis kartus.
Varčiau senus savo dienoraščius ir juose vis pasitikrindavau tai, ką sąmoningai įsirašydavau pirmuose puslapiuose.
Pastebėjau vieną, vis pasikartojantį ir ramybės vėliau pradėjusį neduoti dalyką, kuris paskatino tą įprotį pakeisti ir pasižiūrėti, kas iš to gausis.
Tai štai apie ką aš šį kartą:
Iš patyrimų gimusi Formulė Sėkmei
Daugelio savo dienoraščių pradžioje pasirašydavau keletą dalykų, kurie man buvo tarsi tikslai ateičiai. Visada galvojau, kad man gana neblogai sekasi jų siekti, nes vis apie juos prisimindavau, kai diena iš dienos prisėsdavau pildyti dienoraštį ir būtent taip vis labiau įprasmindavau dieną, padėkodavau už tai, kas įvyko, rasdavau naujų įžvalgų ir… ir darydavau tą pačią klaidą, kurios anksčiau nepastebėdavau.
Vienas ir tas pats pastovus veiksmas virsdavo klaida man net nesuvokiant to – kiekvieną kartą, kai tik užmesdavau akį ir/ar mintimis grįždavau prie savo tikslo ar visos aibės jų – vaizduotėje vis piešdavau, kaip geriausiai gali atrodyti tai, kai tikslas bus pasiektas.
Kitaip sakant – prie tos vizualizacijos, kurią jau turėdavau, pridėdavau daug didesnį lūkestį.
Ir vėl – lyg nieko blogo tame nėra, bet ištikrųjų tai yra. Ir yra gana nemažai. Dabar turiu keletą paprastų idėjų, kurias seku ir neleidžiu nuo jų nusimušti (na, nebent vėl rasiu tai, kas veikia geriau). Svarbiausia ir pati pirmoji yra ši:
Užrašyti tikslai yra visada geriau nei tie, kurie yra tik galvoje.
Ir net tada, kai jie yra užrašyti, tai dar nereiškia, kad juos visus pasieksi.
Daug išsikeltų tikslų nesu pasiekęs, bet su kiekvienu jų vis išmokstu, kaip ir ką daryti, kad rezultatas būtų tas, dėl kurio yra ir verta stengtis, ir malonu, kai jį pasieki.
Antras dalykas šiame recepte yra šis:
Visai nerekomenduotina sureikšminti to, ką darai kelyje link tikslo, tačiau labai rekomenduojama (bent kažkiek) atsiriboti nuo lūkesčių.
Nesakau, kad nereikia nieko tikėtis. Juk kvaila būtų ko nors siekti net netikint, kad tai pavyks. Kur Jūs matėt ūkininką, kuris sėja lauką ir netiki, kad nuims derlių? Jei toks kur nors ir yra, tai man nuoširdžiai įdomu, kam jis apskritai sėja užsiima.
Bėda būna tame, kai žmogus turi lūkesčius ir jie akivaizdžiai yra per dideli. Tada, kai rezultatas būna mažesnis nei buvo lūkestis, tai veda prie to, kad ilgainiui žmogus visai atsiriboja nuo tikslų kėlimosi, siekia ne tiek, kiek gali, o tiek, kiek “gaunasi“, pasitiki savimi mažiau ir mažiau. To tikrai galima išvengt.
Aha, suprantu, kad dabar gali kilti įvairių minčių apie tai, kaip tokiu atveju suderinti tą santykį tarp tikslo kėlimo ir lūkesčio neturėjimo.
O va taip paprastai ir suderinti. Pasirodo, kad nieko čia sudėtingo nėra.
Seka visai paprasta:
Išsikeliamas Tikslas – Sukuriamas Planas (bent jau pirmas žingsnis)
– Atliekami Veiksmai – Pasiekiamas Rezultatas
Vienoks ar kitoks jis tikrai bus (jei nebus norimas, galima pakeisti planą ir veiksmus), bet jei per visą šį procesą bus įjungtas ir lūkestis – čia jau nėra gerai. Na, tiksliau – gali ir geriau būti.
Pastebėjau tai, kad kuo mažiau esu susikoncentravęs į lūkestį, tuo mažiau kreipiu dėmesį į tai, kas turėtų būti, tačiau tuo labiau esu dėmesingas veiksmam, kuriuos atlieku ir į save, kad sekčiau, kaip jaučiuosi tuos veiksmus darydamas.
Galiausiai pastebiu, kad daugumoje atvejų gaunu daug daugiau nei tik pasiektą tikslą, bet ir tai, kuo tampu judėdamas link jo.
Turbūt geriausiai apie lūkesčius yra pasakęs vienas iš labiausiai cituojamų Anglijos poetų Alexander Pope: “Palaimintas yra tas, kas nesitiki nieko. Toks niekada nenusivils.“
Esu tikras, kad čia neturima mintyje pesimistų. Priešingai – pažįstu daug optimistų, kurie, lyg susitarę, vadovaujasi tuo ir yra daug pasiekiantys, bet niekada nesigraužiantys, jei kas nors ir nepavyko.
Bet juk pažįstat TĄ jausmą, kai pavyko/atradot daugiau nei tikėjotės… taip? Pažįstat gi, pažįstat.
Ir čia dar nėra viskas. Įdomiausias dalykas yra tai, kad praėjus šią pamokos dalį, suvokiau ir kitą, kuri buvo dar sunkesnė nei pirmoji.
Jaučiu, kad šią pamoką dar vis reikės kartot ir kartot, tačiau jau dabar matau teigiamus pokyčius po kiekvieno jos pritaikymo.
Kai po pranešimo sulaukiau klausimo, kokia būtų pati trumpiausia formulė sėkmei, tai visų pirma pagalvojau apie tų prakeiktų lūkesčių nusimetimą, o prie to dar pridėjau ir kitą, iš pirmo žvilgsnio, keistą rekomendaciją:
Norint pasiekti, verta nustoti viską daryti
Ir čia labai paprasta išmintis, tačiau, kaip ir daugelis paprastų dalykų, ji pamirštama ir mėginama apsieiti visai be jos.
Per koučingo sesijas, kai žmogus, kuris ką tik susidėliojo aiškų planą, kaip jis judės link savo tikslo, paklausiu klausimo: Ko planuoji nedaryti, kad tai pasiektum?
Tikrai taip. Čia kaip tik toks klausimas:
Ko planuoji nedaryti, kad pasiektum tai, ko trokšti?
Dažnai galvojama, kad reikės daryti labai daug ką, jei norima pasiekti Tą Didįjį Tikslą. Mitas!
Turiu kitokių žinių:
kaip tik dėl to, kad norim pasiekti tai, ko dar neturim, turėsim nustoti daryti tai, ką darydavom iki šiol.
Rimtai. Ir tai yra beprotiškai sunkus dalykas, apie kurį net nesusimąstom, nes prie to, ką ir taip darom, pridedam dar eilę kitų veiksmų, tačiau neišmetam tų, kurie bus tiesiog stabdantys.
Vienoje iš online programų tam skiriamas nemažas dėmesys ir matau, kad tie, kas tinkamai šią pamoką įsisavina, tie ir pasiekia norimus rezultatus.
Na, pvz.:
– siekiama sukurti verslą, o galvoj įkalta mintis, kad pinigai yra blogis. Galima kurti geriausias strategijas ir daryti svarbiausius veiksmus, tačiau verslas negyvuos ilgai, kol nebus nustota galvoti, jog pinigai yra blogis.
– pasiryžtama tapti disciplinuota asmenybe, tačiau rytinis žadintuvas paliekamas su funkcija snooze ir ji pastoviai panaudojama.
Galima vardinti ir vardint, bet esmė bus ta pati. Dažniausiai tokie tikslų išsikėlimai veda į nelaukiamus rezultatus, nes žmogus toliau lieka daryti tai, ką darė iki tol + prisirašo daugiau reikalingų padaryti veiksmų, o kai tiek jau daug visko planuoja padaryt, tai ir lūkestis ateities rezultatui išauga lyg “netyčia”.
“Netyčia” nebūna. Nebent pirmą kartą. Visus kitus kartus jau bus pasirinkimas.
Kaip ir dabar: galite pasirinkti tiesiog (ne)tikėti tuo, kas čia surašyta, tačiau pats rekomenduočiau visa tai išbandyt. Jei nesuveiks – susitikit gatvėj ir pasakykit, kad ši formulė neveikia. Atsiprašysiu ir pavaišinsiu arbata.
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Jau kuris laikas į terminą “siekti karjeros” žiūriu visai kitaip nei tai buvo bebaigiant studijas universitete, o per laiką nuo pirmųjų savo pareigų įvardinimo darbo knygelėje, supratau kai kuriuos dėsningumus.
Jie tokie paprasti, kad pradžioje jų negalėjau suprasti, o kai man apie tai pasakydavo, tai pagalvojau, kad juokauja (čia geriausiu atveju) arba tiesiog nori iš manęs naudos ir tą norą man reikės kuo greičiau sunaikinti.
Mano karjeros pradžią žymi pareigos “pameistrys” ir noras tapti meistru baldų gamybos ceche. Ir vat kažkaip nesolidžiai tas užvadinimas man vis skambėdavo, bet labai greitai sužinojau, kaip ir ką padaryt, kad palypėčiau vienu laipteliu aukštyn.
Koks receptas? Labai paprastas – teks suktis daugiau ir be klaidų, kad mano meistras taptų vyr. meistru, o cecho viršininkė – kokio tai departamento direktore.
Pagalvojau, kad mane, trečiakursį praktikantą, tiesiog mulkina ir tai buvo mano didžiausia to meto klaida.
Na, tiek čia tos priešistorės, o dabar apie paprastesnius dalykus, kurie tiesiog aiškus ir kitaip jie negali būti. Karjeros laiptais man kilti vis sekdavosi ir tam tikra prasme viskas buvo susiję su tuo, kad savo karjeros laiptais vis pakildavo tie, kas buvo virš manęs. Kartais jų pakilimui mano įdirbis turėjo įtakos, kartais ne, bet vis tiek įsitikinau viena ir ta pačia idėja:
Nori pakilti pats – kilstelk tuos, kas yra aukščiau Tavęs.
Kitaip sakant – atsilaisvink sau vietą ir parodyk, kad ji visai Tau tinka ir dar turi ryžto joje padaryti daugiau nei darei iki šiol.
Visada tai veikia, tik šis receptas turi labai aiškius ingredientus ir jei kurį nors iš jų pakeisi…
Čia tas pats, kai užsimanai kepti pyragą, tačiau vietoj numatyto kiekio miltų ir kiaušinių sudedi visai kitus kiekius ir dar prisimeni, kad turi grikių bei agurkų ir česnako, kurie užsiliko šaldytuve po paskutinio sotaus pavalgymo. Gausis pyragas? Ne, š…s gausis.
Taigi, šito niekas nenori.
Tai kokių karjeros aukštumų galime norėti? Na, čia kiekvienam savaip, bet formulė, kurioje yra bent du dedamieji – pagalba ir nuoširdumas – visada duos geresnius rezultatus.
Taip veikiant visada galima tikėtis paaukšinimo ir visų atsakomybių, kurios eina su naujomis pareigomis.
Sakot, kad viską taip ir darot? Stengiatės padėti, esate nuoširdūs, o karjeros laiptais Jūsų niekas nekelia? Tada žinia paprasta – ne su tais žmonėmis Jūs būnat, oj ne su tais.
Maža to – karjera kartais būna suvokiama klaidingai, nors tai yra super ginklas padaryti dar kai ką daugiau.
Karjera yra tikras gėris ir tinkamas jos siekimas, duos norimus rezultatus (arba taip: kaip karjeros siekiama, tokie rezultatai ir gaunami), tačiau tuo pačiu – karjera nėra tik sąskaitų apmokėjimo būdas.
Gerai, kai viskas klostosi taip, kaip norisi, tačiau rimtas galvos skausmas vis būna tada, kai reikalai tiesiog “neina”. Taip, kalbu apie tą strigimą ir suvokimą, kad lyg viskas stoja vietoje, o pajudėti bent į kurią nors pusę – tiesiog nėra kaip.
Mano mielas bičiulis kun. Algirdas Toliatas viename pokalbyje labai taikliai įvardino:
“Visi mes turime nešti savo kryžių, o jei nešti sunku, tai reikia pasitikrinti ar tikrai teisingai neši… arba tiesiog dar paprasčiau – gal tas kryžius nėra Tavo?!“
Ir čia man labai viskas sutampa su tais suvokimais, kuriuos gavau dar būdamas 21-erių, o galutinai supratau tik įkopęs į ketvirtą dešimtį…
Jei bent vienas žmogus nuoširdžiai suvoks, kad karjera nėra vien tik bukas ėjimas į darbą ir monotoniškas to darbo atlikimas, kad už mėnesį gautume atlyginimą, tai per tam tikrą laiką jis pradės vis labiau tapti savimi.
Ir čia nekalbu apie keitimąsi. Mums visai nereikia keistis!
Vienintelis dalykas, ko mums gali reikėti yra tai,
kad mums tiesiog reikia būti tikru savimi.
Ir čia prasideda antras etapas apie karjerą (vieniem – taip nuvalkiotą, kitiem gi – taip trokštamą pasiekti).
Kai suvokiam, kas esame arba bent jau priartėjame prie to šiek tiek arčiau, tada galime laisviau pagalvoti ir apie tai, kuo mūsų esama arba siektina karjera gali prisidėti prie kilnesnių tikslų.
- Kas iš skambių pareigų, užrašytų ant blizgančios vizitinės kortelės, jei namuose nesiliauja barniai?
- Kas iš pasitempusios eisenos, pakelto smakro ir atstatytos krūtinės, jei nesugiabama atleisti senos nuoskaudos, kuri vis apie save primena? (beje, ji ir primena, kad būtų išmokta atleisti)
- Kas iš nenuoširdžių šypsenų kolegoms, jei šypsena slepia vakarykštį skausmą?
Dažnai nesuvokiama, kad būtent tai ir slepia karjeros kaukė ir tokių pavyzdžių yra aibės. Jų matau pas daug žmonių, kuriuos sutinku ir džiaugiuosi, kad jų yra, nes tik tada jų galiu paklausti:
Ką darytumėt, jei visa tai, kas Jus slegia, stumtų į priekį su galinga jėga?
Žinot, kas įdomiausia? Po mažos pauzės pasigirsta atsakymai, kurie visai nesusiję su “pasaulio taikos” siekimo veiksmais. Atsakymai čia būna daug paprastesni ir jie visi susiję su tuo, kas Žmogui artima ir miela:
tiesiog daugiau būti su savimi ir su tais, kuriuos myliu.
Karjera yra svarbu, jei tik po ja nepaslepiam to, kas tikra. Ir ar ji yra svarbiausia? Ne, ne ji.
Misija yra svarbiau nei siekti karjeros
Misija yra didesnė, kelionė link jos bus ilgesnė, rezultatai džiugins labiau, o karjera gali labai pasitarnaut jos siekiant.
Jei minutei pagalvosit, kokia gi yra Jūsų misija?
O kas jei pagalvotumėt, kaip Jūsų dabartinė karjera padeda įgyvendinti Jūsų misiją?
Na, ir iš realių, dažnai pasikartojančių nutikimų: siekiant įgyvendinti misiją, labai paprasta pasiekti karjeros aukštumų.
Galima tai suprast bedarant, o galima patikėt ir tada daryti, kad pamatytum.
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Jei kartą jau buvote užkibę ant minties, kad esate ta asmenybė, kuri turi ir gali būti dar geresnis žmogus, tai tikrai pastebėję tokių užrašų, kaip „Savęs pažinimo mokslas“, „Kursas atrasti savo tikrąjį aš“, „Kvietimas į savęs paieškos stovyklą“ ir t.t. Šį kartą būtent apie tai, kas gali būti panaši pažinimo strategija.
Iškart noriu pasakyti, kad jei taip nutiks, kad koks nors pavadinimas yra tikrai tikras – jokiais būdais nerašau apie juos ir neanalizuoju to, kas yra veikiama tokio tipo mokymuose, kursuose ar stovyklose.
Priešingai – manau, kad tokie dalykai, kaip savęs pažinimas, yra reikalingi. Reikalingi tada, kai tikrai aiškiai suvokiama jų prasmė, reikalingumas ir nauda.
Pažinti save nėra trumpas ir greitai įveikiamas kelias. Tai yra tarsi kaip ilga, tačiau prasminga kelionė.
Deja, dažnai išgirstu nusivylimą į tą skambų pavadinimą. Tuo pačiu – kuo toliau, tuo labiau tokie terminai yra nuvalkiojami ir tikroji jų prasmė susimaišo su visai nieko bendra neturinčiais dalykais.
Ok, tai apie savęs paiešką…
Ar Jums jau taip buvo, kad ieškojot savęs? O gal ir dabar savęs ieškote?
Turiu Jus nuraminti, o gal net ir nuliūdinti. Tos paieškos yra bevertės, jei praleidžiami keli, mano galva, labai svarbūs punktai.
Vienas dalykas, kuris labai aiškus, yra susijęs su tuo, kur Jūs dabar fiziškai esate. Neieškokite savęs per daug, nes dabar Jūs esate ten, kur skaitote šį blog’o įrašą.
Taip, Jūs esate čia.
Na, gerai, šiek tiek patikslinsiu. Tikrai ne tos paieškos būna skelbiamos, bet savo patirty turiu gana nemažai atvejų, kai žmogus išgirsta tokį ar panašų atsakymą ir suvokia, kad šiek tiek per daug prasmės įdėjo į tą „savęs paieškų procesą“.
Supaprastinkim viską.
Savęs paieškos yra tiesiog procesas, kuris gali neturėti galutinio taško. Labai tikėtina, kad savęs ieškosit visą savo gyvenimą ir net tada, kai bus paskutinės Jūsų akimirkos, nebūsit tikri, ar tikrai radote. Vienok, galite būti visiškai laimingi, kad viskas buvo būtent taip, kaip buvo.
Kas yra tas mistinis „savęs ieškojimas“ ir savo krypties atradimas?
Galim suvest į keletą dalykų. Kad būtų paprasčiau – paimkime vos du:
- žmonės, kurie daro tai, kas jiems patinka – save atradę žmonės
- žmonės, kuriems neįdomi kitų (neigiama) nuomonė apie juos – save atradę žmonės
Tikiuosi, kad užteks bent šių dviejų, kad susidėliotų daugiau aiškumo apie savęs paieškas ir paprastą gyvenimo receptą bet kuris iš skaitančių jau turės.
Esu tikras, kad savo rate pažįstat žmogų, kuris mėgaujasi tuo, ką daro. Gal net pažįstat ir daugiau? Tuomet puiku! Apie juos kiti gi kalba, kad jie atrado save ir dabar daro tai, kas jiems patinka.
Tai yra toks gyvenimo būdas, kurio daugelis nori.
O kodėl tik nedaugelis taip gyvena? Atsakymas labai parastas – daugelis daro tai, kas jiems nepatinka daryti.
Savęs pažinimo strategija
Viename susitikime kalbėjom kaip tik apie tai, ir jauna moteris, kuri taip pat buvo salėje, pasakė, kad neverta žmonių apgaudinėti, nes toks gyvenimas yra tiesiog iliuzija ir realybėje taip nebūna, kad visi darytų tai, kas jiems patinka.
Dar reikėtų pridėti, kad ji stipriai gynė savo nuomonę, o paklausta ar pati daro tai, kas jai patinka, atsakė, kad daro. Na, tik po to darbo, kuris jai nelabai patinka. Ir tik tada, kai apskritai lieka jėgų ką nors kitą daryti.
Štai, pasirodo, kad realybė yra tokia. Vadinasi – visa kita yra iliuzija.
Na, ir kaip Jums? Tinka toks atsakymas?
Mes atrandame save veiksmuose ir santykyje
Tai, ką ir kaip mes darome, parodo ar tai tikrai yra tai, ką mes norėtume daryti ir ar tikrai tai yra geriausia, ką mes galime/mokame/norime daryti.
Tai, kiek mes savęs matome tarp kitų, parodo ar tikrai mes darome būtent savo darbą.
Ir būtent tada, kai kitų (neigiama) nuomonė apie mus pačius jau nebeturi mums jokios (neigiamos) prasmės, mes galime pasakyti, kad tada tikrai žinome, kas tokie esame patys.
2016-ųjų vasarį buvau Wisdom 2.0 konferencijoj (jei bus proga – nuvykit į ją) ir ten mėgavausi kiekviena pranešėjų kalba, kurią turėjau galimybę stebėti. Vienas iš labiausiai patikusių suvokimų buvo per Byron Katie paskaitą, kuris dar kartą pasitvirtino, kai nuėjau jai padovanoti dovaną. Štai kokia mintim gyvenu nuo tos akimirkos, kai apkabinau Byron.
„Kai žinai, kas esi, tuomet nėra nei vieno, su kuriuo nesutartum.
Tai priklauso tik nuo vieno ir tas vienas esi tu.“ – Byron Katie
Juk tai nuostabu! Ir paprasta. Paprasta, kai nustoji lyginti, o dėl to – jaustis netinkamai, nes vis galvoj sukasi mintys: ką kiti pagalvos, ką jie pasakys?!
Ne Jūsų reikalas, ką jie galvos. Čia jų reikalai. Nesikiškim. Visiškai pakanka daugiau daryti tai, ką mylime ir mažiau galvoti, ką apie tai mano kiti.
Sakot sunku?
Taip, pradžioj gal ir nėra lengva. Ir tam yra paprastas gyvenimo receptas, kurį paprastai galima pavadinti ir pirmaja savęs pažinimo strategija:
PRIIMKIME SAVE TOKIUS, KOKIE ESAME.
Nelyginant, o mylint. Tai daugelio išbandytas ir pramintis kelias į laimę.
Gal tai ir Jums bus ta diena, kai atrandamas tikras aš?
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
…deja, mokomės ilgai, sunkiai ir suprantam tik susenę
Šio teksto atsiradimo priešistorė yra susijusi su komandos (ją vis mieliau vadinu “gentimi”) išvažiuojamuoju susirinkimu ir ilgais pokalbiais apie laimę.
Diskutavom patys, žiūrėjom filmą apie tai, o kad būtų dar labiau užtikrinta – pažiūrėjom ir TED kalbas ta pačia tema.
Dabar jau tiksliai negaliu pasakyti, kieno tai žodžiai buvo, bet situacija apie laimę tokia:
Mokykloje mokytoja klausė, kuo kiekvienas gyvenime norėtų tapti, kai užaugs.
Vienas vaikas atsakė: užaugęs noriu būti laimingas.
Mokytoja pasakė: tu nesupratai užduoties.
Vaikas atsakė: jūs nesupratote gyvenimo.
Man 36-eri, esu sukūręs šeimą, jau kuris laikas darau tai, kas man patinka, esu sveikas, turiu draugus, artimuosiuos.
Ko reikia dar?
Lyg ir nieko, jei nereikėtų vis mokytis iš naujo to, kas mokslo įrodyta ir paprastų žmonių patvirtinta.
Nesiruošiu tempti ilgai su tekstu, nes tai, ką supratau – yra per daug paprasta.
Šiame tekste bus du dalykai, kurie daugeliu atvejų gali būti pavadinti kaip svarbiausios gyvenimo pamokos, tačiau kartais jas mokomės visą gyvenimą ir suprantam tik jo pabaigoje.
Pirmas jų: laimingas žmogus yra tas, kuris turi RYŠĮ su kitais.
Vienaip ar kitaip dėliojam – vienintelis dalykas, ko mes gyvenime norim – BŪTI LAIMINGAIS.
Ieškom tos laimės veiklose, darbuose, karjerose…
Ji čia pat – santykyje su kitais žmonėmis. Galime pažinoti daug žmonių, bet jaustis vieniši.
Galime turėti tik kelis artimiausius sielai žmones ir būsime laimingi, nes turėsim tvarų ryšį su jais.
Turėti tvarų ryšį – darbas nėra iš lengvųjų. Tai niekada nebūna lengva, bet visada verta.
Po kojos kelio raiščių operacijos turėjau priskirtą apsilankymą sanatorijoje. Praleidau ten tris savaites. Po kažkurios dienos negalėjau suturėti savyje noro pakalbinti ten esančius asmenis. Didžioji dalis jų – garbaus amžiaus seneliukai.
Juos labiausiai ir kalbinau, nes būtent tos gyvenimiškos patirties ir norėjau sužinoti.
Dar kuo buvau tikras – jie nebuvo matę to filmo, kurį žiūrėjom su gentimi ir nebuvo matę tų TED’o kalbų, kuriose mokslas pagrindė laimės faktorių (kalba nr. 1 ir kalba nr. 2)
Klausimas paprastas: kas daro žmogų laimingu?
Nesunku suvokti, kad dažniausiai pasitaikantis atsakymas reabilitacijos centro klientui yra SVEIKATA.
Būtent tai ir įvardindavo mano pašnekovai.
Tada tikslindavau toliau ir visi atsakymai susivesdavo į vieną ir tą patį: BENDARAVIMAS SU KITAIS.
Labiausiai nubloškė vienos močiutės atsakymas: “Ech, kad kiti dar būtų gyvi…“
Pažiūrėjau į visa tai grynai per “skaičių prizmę”: šiuos atsakymus žino žmonės, kurie gyvenimiškos patirties turi bent dvigubai daugiau nei aš!
Ir suvedu viską į tai, kad greičiausiai aš taip pat prieisiu prie tokių atsakymų, kai man bus 72, 82, 99 metai.
Ooo, kad tik tiek būtų. Dabar tai aš žinau, kas daro gyvenimą laimingu!
Ir laimingą gyvenimą noriu nugyventi.
Beje, minėtam moksliniam tyrime buvo aiškios sąsajos tarp turimos sveikatos ir turimo ryšio su kitais: tas, kuris sveikas 40-ies, bet neturi tvaraus ryšio su kitais, visai nereiškia, kad sulauks 80-ies.
Juk tai kažką sako, tiesa?
Dabar, kai esame jauni (juk ne tik skaičiai pase tai parodo) ir žinome šias paslaptis, tai ko dar reikia, kad ir elgtumėmės atitinkamai? Ne, visai nenoriu moralizuoti, kaip kokybiškai galime bendrauti su sau brangiais žmonėmis ir tą ryšį vis kelti į naujas kokybiškas aukštumas.
Nenoriu, nes negaliu. Aš ir pats dar neseniai tai supratau, todėl dar tik stengiuosi, nes kai kurių dalykų reikia mokytis iš naujo…
Tik noriu paleisti dar vieną dalyką (juk minėjau, kad bus du).
Jis gali būti naudingas tiems, kurie sako, kad: „laimingas žmogus yra tas, kuris rado savo paskirtį šioje žemėje.“
Aga, taip. Tas tikrai laimingas.
O štai ir atsakymas, kaip tą paskirtį rasti: BENDRAUTI.
Ir čia nėra taip parasta, kaip skamba.
Kada Jūs jaučiate, kad buvo smagu bendrauti su kitu? Turbūt, kad bus kažkas panašaus į tai:
- kai žinau, kad mane priima tokį(-ą), koks(-ia) esu
- kai mane gerbia
- kai jaučiu, kad tarp mūsų yra ryšys
- kai mane išklauso
- kai mane myli
Ir kokybė čia bus tik tada, kai toks bendravimas bus abipusis. Taip, kiti žmonės mus gerbia tada, kai mes gerbiam juos.
Jie mus myli tada, kai mes mylim juos. Ryšį jie kuria su tais, kas ryšį kuria su jais.
Ir būtent tie žmonės, su kuriais mes susikuriam ryšį ir leis mums atrasti mūsų paskirtį.
Taip aš atradau savo. Tik vėliau supratau, kad būtent žmonės man tai ir padėjo atrasti. Mes bendravom, svajojom, pasakojomės, ką norėtume veikti. Vieni matė, kad man patinka daryti tai, ką darau. Kiti ir toliau skatino tai daryti, treti labiau palaikė tame, ką dariau ir t.t.
Ir jie tai darė tiesiog. Jie nieko nedarė specialiai, kad tai nutiktų. Tai tiesiog ėjo: iš jų-man.
Taip aš suvokiau, kad tai yra mano.
Būtent dėl to kiekvieną kartą prisimenu, kad esu dėkingas už tai,
ką turiu ir džiaugiuosi, kad dar vis žinau, ko noriu ateityje.
Na, bet grįžkim į tai nuo ko pradėjom.
Norit būti Laimingi?
Pagal idėją turėtų užtekti tų faktų, ką tyrė mokslas, o atsitiktinai pakalbinti žmonės suprato senatvėje.
Ir tuo pačiu – galimybė išlieka pasirinkti visa tai suvokti patiems. Tik ne dabar, o tada, kai pasensim.
Esam laisvi rinktis.
—
p.s.
Kas Jums yra nr. 1 sąlyga būti laimingu žmogumi? Ir kodėl būtent tai?
Būčiau dėkingas už Jūsų komentarą žemiau. Taip žinosiu, kad panašios temos Jus taip pat domina.
Ačiū iš anksto!
—-
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Istorija, kaip viena bėgimo treniruotė papildė mano „įžvalgų rinkinį“ apie veiklos produktyvumą.
Taip, čia bus visas rinkinys iš 8-ių svarbių punktų.
Esu apie tai jau kalbėjęs gyvai ir net vedęs užsiėmimą, susiejant bėgimo treniruočių specifiką su veiklos rezultatais. Šį kartą po treniruotės kilo neįprastai daug įžvalgų apie tai, kaip bėgimo patyrimus ir pamokas galima pritaikyti siekiant veiklos produktyvumo (kad ir kokioje srityje jūs dirbate – manau, rasite „artimų“ įžvalgų). Mintyje iškyla prisiminimas, kai turėjau 1 val. 38 min. 04 sek. kokybiško laiko pabuvimui su savimi bėgiojant. Pavyko puikiai! Džiaugiuosi tiek procesu, tiek rezultatu, tiek ir to proceso ir rezultato refleksija, kuria mielai pasidalinsiu.
Tada, dar būdami Lietuvos pajūry, nutarėm kiek pasimankštinti. Tad nusprendėm su drauge, jog aš persirengsiu bėgimo aprangą, o ji pasirūpins dviračiu ir lengvai pasportuosim – nuo Šventosios iki Palangos gražiu pajūrio taku. Ji – dviračiu, aš – bėgant šalia. Viskas prasidėjo lyg ir įprastai – pirmieji kilometrai nieko neįprasta nežadėjo. Tačiau kiek vėliau bėgant vis atrasdavau įvairių įžvalgų / minčių, kurias po beveik paros sudėjau į šiokią tokią struktūrą, kad galėčiau koncentruotai jomis pasidalinti.
Treniruotės metu pavyko įveikti pusės maratono distanciją – kiek daugiau nei 21 km., o treniruotės rezultatas (laikas) – mano geriausias per du sezonus. Kažkas šį kartą vyko kitaip, nei įprastai. Galbūt noras „atrasti“ kažką naujo savyje skatino praplėsti savo ribas fiziškai, o po treniruotės – ir protiškai. Tačiau buvo ir dar keli faktoriai, padėję pasiekti gerą rezultatą (sakydamas „gerą“ – vertinu pagal savo galimybes. Suprantu, kad yra bėgikų, kuriems šis mano rezultatas gali pasirodyti „pusėtinas“).
Visas įžvalgas apjungiau į kelis principus, kurie, mano manymu, puikiai tinka tiek siekiant vis geresnių bėgimo rezultatų, tiek siekiant veikos produktyvumo bet kurioje veikloje
Vidiniai standartai
Tai yra mūsų sprendimas, kokią kartelę sau užduodame. Vidiniai standartai – tai yra mūsų vidinės taisyklės, kuriomis nusprendžiame vadovautis. Tai yra savęs suvokimas, kaip mes įsivaizduojame save, savo rezultatus, savo veiklą, pastangas ir viską, ką mes darome (ir tuo pačiu – ko nedarome). Ką mes sau leidžiame ir ko mes sau neleidžiame, kas mus tenkina ir kas mūsų netenkina. Kuo aukštesnius standartus keliame sau, tuo aukštesnių standartų tikimės iš kitų. Tokiu atveju, požiūris „kaip bus, taip bus gerai“ Jeigu turime savo pasirinktus standartus, kuriais pasirenkame neabejotinai vadovautis – tuomet kito kelio mums nelieka, kaip tik taip ir elgtis, galvoti, siekti, stengtis. Ir niekada nesitenkinti prastesnius rezultatu.
Smegenys veikia tobulai – jeigu sau neleidžiame tenkintis mažesniais dalykais, jos būtinai suras būdus, kaip norimą rezultatą pasiekti. Bėgimo kontekste turiu standartą pusmaratonį įveikti greičiau nei per 1 val. 40 min. Žemesnis rezultatas manęs tiesiog netenkina (taip buvo ne visada – buvo laikas, kai mano bėgimo standartas buvo žemesnis). Ir tuomet su tokia vidine būsena darau viską, kad laikyčiausi šių standartų. Kiekviena treniruotė, kiekvienos varžybos, kiekvienas mano veiksmas yra persmelktas šių standartų. Tai yra būsena, kai tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.
Tai – mano pasaulio taisyklės, kurias taikau sau ir kitiems. Tai nėra tas pats, kas „norėčiau“ būsena. Nėra taip, kad „norėčiau pusės maratono atstumą įveikti per mažiau nei 1 val. 40 min. Tai yra “privalau” būsena, nes kitaip tiesiog neįsivaizduoju savo pasaulio. Ir tokia vidinė būsena skatina ieškoti atsakymų ir sprendimų, kaip laikytis šių standartų – nuo treniruočių, mitybos iki kasdienės disciplinos. „Privalau“ būsena nėra savęs skriaudimas ar kažkoks ribojimas. Tai yra būdas padėti sau tapti geresniu nei buvau vakar. Nuolat plėstis ir augti – didinant savo standartus. Tąkart bebėgant tikrai ne kartą kilo panašios mintys: „kam čia plėšytis? Juk atostogos. Aš gi ne medalio siekiu.“ Ir tuomet šalia palydėdavo kitos, palaikančios mintys, tokios kaip „aš privalau tai padaryti, nes kitaip aš nebebūsiu aš“. Tai mano vidiniai standartai, kuriuos sau nustačiau sąmoningai.
- Tas pats tinka ir mūsų veiklos produktyvumui. Kokiais standartais vadovaujatės savo veikloje? Ko tikitės iš savęs ir tuo pačiu iš kitų? Kaip suprantate savo „privalau“ kasdienėje veikloje? Ne tam, kad kankintumėte save ir „alintumėte“, bet tam – kad nuolat plėstumėtės ir augtumėte. Tam, kad taptume kokybiškesni, geresni, produktyvesni nei buvote vakar.
Aplinka, kurią pasirenkame
Galėčiau lažintis, jog mano standartai būtų kitokie, jeigu būčiau kitoje aplinkoje. Sakydamas „aplinka“ turiu galvoje visus žmones, su kuriais dirbu, būnu, bendrauju, susitinku ir kitaip turiu reikalų. Dalis mano kolegų, kurie taip pat propaguoja bėgimą, turi dar aukštesnius standartus sau – pusės maratono distanciją įveikti per mažiau nei 1 val. 35 min. ar dar greičiau. Tokia aplinka mane skatina didinti savo standartus. Manęs nebetenkina 1 val. 50 min. rezultatas. Mano standartai jau aukštesni – 1 val. 40 min. ir greičiau. Įsivaizduoju, kaip keistųsi mano standartai, jeigu pradėčiau bendrauti su pusmaratonio varžybų nugalėtojais…
- Su kokiais žmonėmis dažniausiai praleidžiate savo laiką? Kas yra jūsų kolegos ir draugai? Šeimos nariai? Kokie jų standartai? Ar jie skatina jus turėti aukštesnius standartus? Geroji žinia ta, jog savo aplinką mes galime keisti – mes ją galime pasirinkti. Jeigu pajaučiate, kad savo darbe ar kolektyve jau „esate geriausias“ – turiu jums blogą žinią. Tai reiškia, kad toliau tobulėti ir tapti geresniu, nei esate dabar, bus kur kas sunkiau, nes tiesiog neturėsite, kas jus įkvėps ir skatins plėstis. Tokiu atveju reikia atrasti „platesnius vandenis“ – kuriuose galėtumėte dar labiau išplėsti savo ribas.
Išorinė palaikanti sistema
Būna akimirkų, kai tampa sunku. Kartais ima atrodyti, jog tai nebepakeliama pačiame procese. Nepamenu tiksliai kelintame kilometre, tačiau toje treniruotėje buvo momentų, kai pagalvodavau, kad tokio tempo iki galo neišlaikysiu. Po tokiu minčių pastebėdavau savo tempo sulėtėjimą. Sąmoningai jo nesumažindavau. Tiesiog kažkaip jis pradėdavo kristi. Tai pastebėdavau dviem būdais: A) sportiniame laikrodyje stebėdamas savo tempą, B) draugė, važiuodama tuo pačiu savo tempu, imdavo tolti (tiksliau, aš imdavau atsilikti). Štai tokiose situacijose labai svarbi išorinė palaikanti sistema.
Tai gali būti bet kas, kas jums padės tokiose akimirkose „nesulėtinti“ ir nenuleisti rankų. Bėgimo atveju – tai gali būti kolega, antroji pusė ar bet kuris kitas šalia bėgantis bėgikas. Kasdienėje veikloje – tai gali būti pokalbis su kolega, geras ir įkvepiantis pavyzdys šalia (kurį mes patys turime pasirinkti), o gal įkvepianti muzika, knyga ar bet kokia kita veikla. Man padeda pokalbiai su mane įkvepiančiais bičiuliais prie arbatos (kartais jie net nežino, kad tuo pokalbiu mane palaiko), įkvepianti knyga ar audio įrašas. Tos treniruotės metu šalia dviračiu važiuojanti mano draugė buvo puikia parama. Tarsi „inkaras priekyje“, tempiantis mane reikiamu tempu į finišą.
Kitas svarbus aspektas, kurį savo kailiu patiriu treniruotėse – sunkių akimirkų visuomet būna. Ir jos praeina. Ir vėl ateina. Taip, kaip ir kasdienėje veikloje – visokių momentų pasitaiko. Jeigu susikursime išorėje palaikančią aplinką – bus kur kas lengviau ir maloniau siekti rezultato, o ir pats rezultatas taps geresnis.
- Ar būna situacijų, kai pagalvojote, jog „to niekaip nepavyks užbaigti laiku“ arba „niekaip nespėsiu“? Tokios mintys nepadeda stengtis ir ieškoti būdų įveikti iššūkius – ypač tose situacijose, kai būna sunku. Ar turite susikūrę išorėje palaikančią sistemą, kuri skatintų ir padėtų jums siekti savo standartų tuomet, kai bus sunku? Ką darote „silpnumo“ akimirkomis? Ar pasiduodate ir nuleidžiate rankas, ar atsiremiate į savo susikurtą ir paruoštą atramą išorėje?
Nepalankios aplinkybės
Tiesą sakant, norėjau, kad tai būti mažiau nei 1 val. 38 min. 00 sek. Pritrūko 5 sekundžių. Grįžtant atgal mintimis į visą treniruotės trasą atrandu daugybę vietų, kuriose užgaišau, ir tai priklausė ne nuo manęs. Viename posūkyje priešpriešiais vos nesusidūriau su vyresnio amžiaus moterimi, važiuojančia dviračiu. Man pasirodė, kad ji tiesiog nebežino, kur toliau važiuoti, ir lėkė tiesiai į mane (dar ir riktelėjo kažką panašaus į „Ojojoj!!!”). Tad aš sulėtinau savo tempą – ėmiau stabdyti ir pasitraukiau nuo tako į šoną.
Dar kitas atvejis – panašioje situacijoje susidūriau su keliomis mergaitėmis su triratukais ar dviratukais – jos tiesiog buvo užėmusios visą taką ir nesitraukė. Turėjau gerokai pristabdyti, kad spėčiau susigaudyti, kur jos toliau pasuks vairus (jų buvo trys ar keturios) ir kaip išvengti susidūrimo. Kiekvienas toks stabtelėjimas „kainuodavo“ sekundžių ir papildomos energijos, nes turėdavau vėl įsibėgėti. Dar kitoje vietoje takas pasisuko statmenai jūros – ir susidūriau su priešpriešiniu vėju, kuris taip pat pareikalavo papildomos energijos ir bent kuriam laikui mane prilėtino. Pamenu, kad šiek tiek pyktelėjau ant tų mergaičių, kad jos „numetė mano tempą“. Po to iš kart susigėdau.
Nei šios mergaitės, nei ta moteris, nei vėjas man nieko neskolingi. Vienintelis dalykas, kuris man patrukdė – tai mano tos akimirkos suvokimas, jog pasaulis man skolingas tobulas sąlygas rekordui. Tačiau pasaulis man nieko neskolingas. Ir aš netūrėčiau turėti lūkesčio, jog viskas vyks idealiai. Aš negaliu kontroliuoti išorinių sąlygų – todėl mano kelyje gali pasitaikyti įvairiausių kliūčių. Ir jos nė viena nebus kalta už mano prastesnį rezultatą. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti – tai turėti adekvatų lūkestį, kad „visko gali būti“, tiesiog būti pasiruošęs ir tuo metu daryti geriausia, ką galiu padaryti (kartais tai bus stabdymas, siekiant išvengti kitų žmonių sužalojimų ar traumų).
Prisimenu, kad vieną akimirką šmėstelėjo mintis, jog „neverta stengtis, vis tiek šitoj trasoj normaliai neprabėgsi“. Tačiau tą pačią akimirką sutelkiau dėmesį ne į aplinką (kurios negaliu kontroliuoti), bet į save – ką galiu kontroliuoti. Na taip, turėjau prilėtinti, kad nesužaločiau vaikų ar nenuversčiau moters nuo dviračio. Tačiau svarbiausia yra tai, ką darau po to. Susiimu – ir lekiu toliau.
- Kaip dažnai mėgstame „kaltinti“ aplinką (savo kolegas, vadovą, klientus, partnerius ir t.t.) už tai, kad „trukdo“ mums dirbti – nuolat blaško, pertraukinėja ir neleidžia susikaupti? Arba kaip dažnai pagaunate save galvojant, jog „aplinkybės ne tos, kad galėčiau tai padaryti“? Pamirškite aplinkybes – jos visuomet buvo, yra ir bus nenuspėjamos. Susitelkite į tai, ką iš tiesų galite valdyti – savo dėmesį ir pastangas.
Požiūriai „pakentėsiu“ vs „pasimėgausiu“
Likus maždaug 6 kilometrams iki finišo jau buvau suskaičiavęs, kad jeigu tokiu pačiu tempu bėgsiu likusį atstumą – tuomet trasą įveiksiu per 1 val. 39 min. ar greičiau. Tuomet mintyse pasakiau sau: “beliko pakentėti 6 kilometrus, ir bus baigta”. Tuomet “pagavau” save su ta mintimi ir uždaviau kitą klausimą – „o kodėl aš turiu kentėti? Kodėl negaliu tų 6 likusių kilometrų pasimėgauti (bėgant tuo pačiu tempu)?“ Neįtikėtina, kaip vien nuo požiūrio pakeitimo pasikeitė mano bėgimo technika ir laikysena, o galiausiai – ir rezultatas. Nugara išsitiesė, keliai ėmė kilti aukščiau, veide atsirado šypsena, giliai įkvėpiau ir pastebėjau, kaip pagilėjo kvėpavimas (tapo kokybiškesnis). Nieko daugiau nepadariau – tiesiog vieną mintį pakeičiau kita. Nuostabi patirtis. Ir išties – treniruotės pabaiga buvo maloni. Žinoma, fizinių jėgų tai kainavo, tačiau pojūtis visai kitas. Noriu dar ir dar.
- Ar būna situacijų, kai nekantraujate sulaukti savaitgalio (penktadienio vakaro) ar atostogų, o dienas ar valandas iki to reikia tiesiog „išgyventi“ arba „iškęsti“? Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu pakeistumėte požiūrį, ir jums reikėtų ne „kentėti“, bet mėgautis likusiomis darbo valandomis iki savaitgalio (atostogų) darant savo darbą geriausiai, kaip tik galite? Greičiausiai jūsų laikysena, elgesys, ir net veiklos technika „pasistiebtų“. O jūsų veide neabejotinai atsirastų šypsena. O atėjęs savaitgalis (ar atostogos) galėtų tapti puikiu atlygiu už jūsų pastangas. Tai tarsi apdovanojimas, kurio tikrai nusipelnytumėte. Ir taip imtumėte save treniruoti ne „kentėti“, bet mėgautis savo veikla. Ir, žinoma, turėti geresnius rezultatus.
Įkvėpimas ateina bedirbant
Prieš žengiant pirmą žingsnį šioje treniruotėje turėjau sumanymą bėgti 20 km per apytiksliai 2 val. Turėjo būti lėta, paprasta treniruotė. Tačiau penktame kilometre pastebėjau, kad tempas bėgimo didėja, kyla entuziazmas ir atsiranda ambicija “patikrinti savo ribas šiandien”. Galiausiai kažkur 7-tame kilometre nusprendžiau galutinai, kad dar padidinsiu tempą ir stengsiuosi atskleisti savo galimybes sau – pažiūrėti, ar pavyks šiandien pasiekti 1 val. 40 min. ar greitesnį rezultatą. Po treniruotės apmąstęs supratau, kad prieš treniruotę sau nebūčiau pasiūlęs „imtis rekordo“. Juks buvau nepasiruošęs: nebuvau suplanavęs vakarinės ir rytinės mitybos, nebuvau nusiteikęs psichologiškai imtis šio reikalo šiandien. Ir net nebuvau tikras, ar mano sportinė forma leistų tikėtis tokio rezultato.
Jeigu kas būtų pasiūlęs prieš treniruotę imtis tokios iššūkio – 21 km 90 m per mažiau nei 1 val. 38 min. – būčiau atsisakęs. Nemaniau, kad tą dieną buvau tam pasiruošęs. Sąlygos, kaip tuomet suvokiau tai, nebuvo tobulos geram rezultatui (ne bėgimo pusryčiai ir vakarykštė vakarienė, prieš tai praleistos kelios treniruotės, nepadariau gero apšilimo ir t.t.). Ir štai pats sau įrodžiau, kad net neįsivaizdavau, kad galiu. Tiesiog taip „imi ir padarai“.
- Mes dažnai esame „nepasiruošę“ tol, kol nepradedame. Didžiausias įkvėpimo šaltinis – tai pradėtas darbas. Nereikia laukti įkvėpimo – jis ateis iškart, kai tik imsitės darbo. Netikite? Išbandykite.
Treniruotės
Žinoma, kad galėčiau turėti norimus rezultatus – būtina treniruotis. Neabejoju, kad mano šiam bėgimo rezultatui pasiekti padėjo mano ilgesnio laikotarpio tinkama reguliari sveika ir atidi mityba ir nuolatinės treniruotės (visos mano pastangos ir net finansinės investicijos į bėgimo inventorių). Treniruotės – tai nuolatinės investicijos (laiko ir kartais pinigų) į tai, kad taptumėte geresni.
Kaip dažnai investuojate į save tam, kad taptumėte geresni? Kad augtumėte ir plėstumėtės? Kada paskutinį kartą vertinote, kaip produktyviai jums pavyksta dirbti, kokių blogų neefektyvių įpročių reikėtų atsisakyti, ką reikėtų patobulinti ir kaip turėtumėte treniruoti save tapti geresniais, nei buvote vakar?
Mokėti džiaugtis pasiekimais
Ir vis tik vos visko pabaigoje nesugadinau. Kai nuspaudžiau „STOP“ mygtuką savo bėgimo laikrodyje – pamačiau, kad pritrūko 5 sekundžių. Tuomet į galvą ėmė lįsti visokios mintys, pavyzdžiui, „jeigu būčiau nuo pirmo kilometro bėgęs su mintim pasiekti asmeninį rekordą, tuomet pirmus 7 kilometrus būčiau palaikęs gerą tempą ir sutaupęs gal net 2 ar 3 minutes. Gal net būčiau pasiekęs 1 val. 35 min. rezultatą? O kodėl paskutinio kilometro dar šiek tiek nepaskubinau, kad rezultatas būtų gražus akiai – 1 val. 37 min. ir keliasdešimt sekundžių?“.
Tą akimirką 1 val. 38 min. 04 sek. rezultatas buvo ne laimėjimas, o pralaimėjimas. Tik atsikvėpęs suvokiau, kad vietoje to, kad pasidžiaugčiau pasiekimu, „plaku“ save, kad nepadariau geriau. Esu tikras, kad su tokiu požiūriu, net jeigu būčiau pasiekęs 1 val. 35 min. rezultatą, būčiau save plakęs, kodėl ne 1 val. 30 min. ?
Mes visuomet galime geriau. Ir tai yra nuostabi žmogiškosios būties palaima. Toks suvokimas „galiu geriau“ skatina ieškoti naujų būdų patobulinti save: daugiau ir protingiau treniruotis, stengtis, ieškoti augimo galimybių ir jas tyrinėti. Tačiau čia pat turime išmokti džiaugtis pasiekimais, nepaisant to, kad „galėjome geriau“. Mes turime rytojų, kuriame galime aplenkti šiandieninį save. Toks ir turėtų būti siekis – rytoj praplėsti save.
Jaučiu, kad tai dar nėra visi punktai, bet čia sustosiu ir lai komentarų skiltis lieka tam, kod joje savo įžvalgomis pasidalintumėt Jūs. Juk jei jau perskaitėt iki čia, tai tikrai turit, kuo pasidalinti iš savo pusės. Ačiū iš anksto!
Atsisakymas gyventi pagal deadlinus (kad ir pačios sau nusistatytus) išlaisvina ir suteikia erdvės pamatyti pilnesnį paveikslą. Dalinuosi atradimais, kuriuos atnešė gyvenimas be mėsos, apkalbų, tuščios informacijos ir dažniau patylint.
Atsisakius mėsos, atradau daug naujų skonių. Sumaniusi pasistiprinti kavinėje ar restorane – gerokai greičiau išsirenku patiekalą ir atrandu naujų derinių. Mano lėkštės turinys ėmė kelti susidomėjimą aplinkiniams ir daugiau klausimų, o kertant kotletus būdavo apsiribojama pasiteiravimu, ar skanu ir norėčiau dar. Kartais besikartojantys klausimai erzina, bet džiugu, kad mano sprendimas skatina diskusijas apie vartojimo kultūrą, sąmoningumą renkantis ir laisvę gyventi taip, kaip nori ir manai esant teisinga.
Iki minimumo sumažinus vartojamo alkoholio kiekį, džiugina gaivesni rytai po švenčių, šviesesnė galva, aštresni pojūčiai, stipresnė koncentracija ir tikresnės, gyvesnės emocijos bei potyriai. Mažiau daiktų spintoje, ant palangių ir virtuvėje, mažiau laiko buičiai – laisvesnis kelias naujiems sprendimams, daugiau erdvės kūrybai.
Pagalvojant prieš dalinantis informacija, kam to reikia, vengiant tuščių skaitalų internete ir mirkimo socialiniuose tinkluose, atsirado daugiau laiko knygoms, virtualiems seminarams, įkvepiantiems interviu bei sau – savistabai ir savirefleksijai. Kol tai padeda augti ir stebėti save, prisiimant atsakomybę užuot permetus ją lektoriams ar aklai tikint kiekvienu jų žodžiu, asmeniškai taikant dalį metodų pagal individualius savo poreikius, tol investicija atsiperka tiek finansiškai, tiek emociškai arba tampa pamoka. Atsirado daugiau laiko pasivaikščiojimams lauke ir gyvam bendravimui. Aplink mane įkvepiančių, įdomių žmonių daugiau ir jie arčiau nei maniau. Į mano gyvenimą grįžta bičiuliai, buvę kolegos ir tolimesni giminaičiai, matyti prieš kelis ar keliolika metų,tarsi atsitiktinai ateina nauji šviesūs ir įkvepiantys žmonės.
Pradėjus jaukintis tylą, iš pradžių į galvą lysdavo įkyrios mintys, prisiminimai ar klausimai iš giliausių širdies ir sielos kertelių. Jie kartais gąsdina. Jausdamiesi bejėgiai juos išspręsti vėl ir vėl atidedame, perkeliame iš stalčiuko į stalčiuką, kol jie, apaugę dulkėmis, kerpėmis ir pelėsiais, pradeda smardinti gyvenimą. Tyloje ir lengviausia visus įtampą keliančius dalykus išgirsti, suprasti, užsirašyti, pasvarstyti iš kur jie atėjo, kodėl, ar tikrai jie mūsų ir ar verta toliau neštis. Išsprendus vidinius galvosūkius tyla tampa jauki ir padeda būti čia ir dabar.
Kai lioviausi tikėti, kad iš laisvai samdomos specialistės veiklos pragyventi sunku, ypač, jei visi užsakovai kitoje šalyje, atradau naujų temų, rašymo formų, savirealizacijos, darbo ir uždarbio galimybių ir užsakovų bei partnerių ratas tik auga. Atsisakius rašyti, nes reikia, vis labiau mėgaujuosi išnešiotais tekstais.
Pasirinkusi gyvenimą Bulgarijoje vietoj buvimo šalia šeimos ir laiko patikrintų draugų, įprastos rutinos, atradau naują kultūrą, įspūdingą gamtą, šiltus žmones. Išmokau naują kalbą. Sulaukiau naujų iššūkių.
Kartais manęs klausia, ar pasiteisino sprendimas persikelti į Bulgariją. Priėmusi sprendimą aš su juo gyvenu ir prisiimu pilną atsakomybę. Man užtenka fantazijos įsivaizduoti savo gyvenimą Vilniuje, Panevėžyje ar gimtame vienkiemyje (kur augau iki 1,5 metukų), arba keliaujančią aplink pasaulį ir kasdien miegančią ant skirtingų sofų pas couchsurferius, ar savanoriaujančią Afrikoje. Ir visi šie sprendimai man būtų atnešę skirtingų atradimų ir sukūrę situacijų, kur vėl ir vėl turėčiau rinktis. Kasdien renkuosi kur ir kaip būti. Ir jei kada imsiu gailėtis savo sprendimų, kalbų ar prabėgusios jaunystės, eisiu į pensiją ir auginsiu kaliaropes.
P.S. Ar pastebėjote, kad nors kalbu apie atsisakymus, žodelis NE panaudotas nebuvo?
Kam mieliausiai NE šią akimirką pasakytumėt Jūs?
Kaip norit nugyventi šiandieną?
Daugiau autorės tekstų – asmeniniame tinklaraštyje.
APIE PAKANKAMUMĄ ARBA PILNATVĖS ILIUZIJA
Kai širdis nusilpusi ir nepajėgi pilnai atlikti savo darbo, kad būtų užtikrinti fiziologiniai žmogaus poreikiai, diagnozuojamas širdies nepakankamumas. O kaip su dvasiniais poreikiais? Ar mūsų širdis visuomet pakankama – suprasti save ir kitus, pajausti empatiją, besąlygišką meilę norą padėti, suprasti?
Dažnai jaučiamės nepakankami patys sau – nepakankamai gražūs, liekni, sportiški, protingi, darbštūs, gabūs, talentingi, sėkmingi ir t.t. Tą savo nepakankamumą, idėjų, darbo su savimi ir savęs pažinimo spragas, dažnai bandome pildyti kitais žmonėmis, užuot pirma išsiaiškinę reikalus su savimi. Kuo daugiau kompleksų, nuoskaudų, pykčio sau ir pasauliui pertekliaus ir stygiaus jausmo mūsų viduje per gyvenimą prisikaupę, tuo didesni ir mūsų reikalavimai kitam, dažniausiai pačiam artimiausiam – tikimės, kad tai Jis ar Ji padarys mus laimingus, privers jaustis gražesniais, sveikesniais, reikalingesniais ir svarbesniais.
Susituokus, ar apsigyvenus kartu kartais vis dar sakoma „susitvarkė gyvenimą“. Vidinio nepritekliaus joks kitas žmogus niekuomet nepajėgs kompensuoti. Tik mūsų darbas kaupti savy meilę sau – ne tik kitų įvertinimus ar kritiką, o sau svarbius nuopelnus, pažangą, svajones, pastangas, kasdienius stebuklus. Kol netapsime sau pakankami, tol ieškosime žmonių-kompensacijų. Tačiau ir jie nebus pakankami. Trauksime lyg iš gausybės rato savo nuoskaudas, bet kaltinsim tą, kuris šalia. Savo nepasitikėjimą savimi versime pavydu, kontrole ar kaltinimais, savo neįgyvendintas ambicijas – valdingumu ar aukos vaidmeniu, savo baimes – prisitaikėliškumu ar isterija. Kol nesijausime laimingi, tol rasime priežasčių, kodėl ir kitas nėra pakankamas – pakankamai mylintis, pakankamai uždirbantis, pakankamai tvarkingas, pakankamai gražus, stiprus, darbštus, ambicingas, rūpestingas ir t.t.
Besąlygiškai pamilti – nelengva užduotis meilės sau stokojantiems. Siūlau eksperimentą – pirmiausia su tuo brangiausiuoju, esančiu šalia, imti sąmoningai elgtis taip, lyg jis pakankamas, daugiau nei pakankamas – girti pastangas, pastebėti ir mažytes pergales, dažniau sakyti, kad mylim, kad gera kartu, išklausyti, bet nedalyti patarimų, nekurti scenarijaus, palaikyti idėjas ir iniciatyvas. Tai pirmas žingsnis ir į daugiau meilės sau – jei galite pastebėti gėrį kituose, juk galite ir savyje.
Kiek dažnai sakote komplimentus ir kaip reaguojate, kai jie sakomi jums?
Pradėkime nuo komplimento sau :)
Dėkingumas
Ką Jums sako šitas žodis? Kokią reikšmę Jums jis turi? O gal… jokios?
Prieš kokius 5 metus, šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių.
Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską! Pirmiausia, kad gimė šitame laike ir šitoje erdvėje. Šitoje šalyje, šitame mieste ar miestelyje, šitų konkrečių žmonių: vyro ir moters, šeimoje. Už gyvybę, kurią suteikė tėvai. Už tą aplinką, kuri supo jį, kol augo. Ir žmones, kuriuos sutiko. Dėkingas už tai, kad turi būtent tokius fizinius duomenis, išvaizdą, sveikatą; stiprybes, gebėjimus ir talentus.
Už viską, kas vyksta jo gyvenime. Už sėkmes, o labiausiai už nesėkmes. Nes tik sąmoningas žmogus aiškiai suvokia, kad nesėkmė tai nėra nesėkmė, tai yra užduotis, kurią jam gyvenimas pateikė, ir į kurią atsakymo jis dar nerado. Teisingo atsakymo nerado. Teisingo tai situacijai, tai akimirkai. Nes kitą akimirką tas sprendimas jau gali netikti. Bet juk esmė yra tame, kad tinkamai, gyvenimiškai teisingai (mano galva, gyvenimiška tiesa yra skirtinga nuo moralinės tiesos) gali pasielgti tik tą vienintelę, nuostabią, niekad negrįžtančią akimirką.
Gyvenimas yra nuostabus, vienintelis, nepakartojamas. Tikras, gyvas, besikeičiantis. Daug geresnis ir įdomesnis nei amerikietiški kalneliai, spalvingesnis nei pati spalvingiausia vaivorykštė ir baltesnis ir juodesnis nei puikiojo zebro dryžiai. Nes gyvenimas duoda pamokas nemokamai. Ir tai tikrai nuostabu: vienintelis mokytojas, kuris moko nemokamai, bet labai kokybiškai. Tokių pamokų net už didžiausius pasaulio pinigus negausi niekur. Už ne pinigus irgi.
Ir būtent už tas pačias skaudžiausias gyvenimo pamokas aš jaučiuosi labiausiai dėkinga. Nes jos labiausiai išaugino mane, įnešė daugiau sąmoningumo, tikro suvokimo apie pasaulį ir šito pasaulio žmones. Būtent per skausmą ir vyksta augimas, tobulėjimas, sielos kaip deimanto šlifavimas.
Žinoma, išmokta, suvokta, priimta gyvenimo pamoka yra geroji pusė. Blogoji pusė yra tada, kai žmogus neįstengia, nenori suvokti, ką jam nori pasakyti gyvenimas, ir jis galiausiai save sugniuždo, nužudo savo sielą, apleidžia ligomis savo kūną. Gyvena praeityje, tarsi užstringa praeities įvykiuose ir tikrai tuomet lieka tik vaikščiojančia daržove. Tokių žmonių savo aplinkoje greičiausiai pažįstat ir aš asmeniškai labai juos užjaučiu. Jie patys atima iš savęs galimybę pakilti į tokį aukštį, į kokį nori. Gyventi tokį gyvenimą, kokio jie nori. Jie atsisako iš tos nesėkmės pasiimti pamoką, atima iš savęs galimybę paaugti. Jie nemato gerosios nesėkmės pusės. Nes bet koks reiškinys turi dvi puses ir tik nuo žmogaus priklauso, kurią pusę jis labiau akcentuoja, kur jis kreipia ir užfiksuoja savo žvilgsnį. Juk turbūt svarbiausia gyvenime yra požiūris. Realybė gali būti skaudi, sunki, bet… Svarbu pamatyti joje teigiamą dalyką, kitą jo pusę. Kurioje greičiausiai ir yra nauja galimybė startui, naujam suvokimui, naujai galimybei. Juk kol gyvi, tol galite daug dalykų pakeisti ir sukurti tokią realybę, kokios norite. Juk tik nuo jūsų priklauso, ar (ne)sėkmė virs Jūsų pakilimo ar nusileidimo taku.
Įsivaizduokime situaciją: žmogus neteko darbo arba bankrutavo. Darbo netekimas įvairių autorių nurodomas kaip viena iš labiausiai traumuojančių patirčių. Netenkama finansinio stabilumo, prarandama veikla, apima slogios emocijos, išsibalansuoja ramybės teikusi monotonija, keičiasi gyvenimas, artima ateitis tampa neaiški, neapibrėžta. Visa tai yra tiesa, realybė. Bet… Gyvenimas yra toks, kad jame viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Ir galbūt tam žmogui tokiu būdu gyvenimas sako, kad reikia truputį sustoti ir pagalvoti, kaip gyveni. Gal laikas pradėti kažką savo, ar galbūt laikas buvo keisti kryptį, gal žmonės ne tie, ar galų gale gal šeimai ar sveikatai ir pan. dėmesio buvo per mažai skirta… Visame, kas vyksta, dažniausiai yra gilesnė priežastis, nei kad yra matoma iš pirmo žvilgsnio.
Aš manau, kad man tekusias gyvenimo pamokas išmokau sėkmingai. Ir viliuosi, kad tas pamokas, kurios man dar teks, irgi įveiksiu sau naudingiausiu, save labiausiai tausojančiu būdu. Kita vertus, pamokų, kurios dažnai pirmą akimirką atrodo kaip tikrų tikriausios visiškos nesėkmės, nereikia bijoti. Jos labai gerai parodo žmogaus potencialą, jo tvirtumą, lankstumą, stiprybes. Jos leidžia parodyti save tokį gerą, koks tik tą akimirką esate. O jei dar nesate, leidžia save sukurti tokį, kokį visada svajojote matyti ir sutikti. Argi ne tada veriasi visas pasaulio grožis prieš akis?
O kaip į nesėkmes reaguojate Jūs?
Ką galite teigiamo pasiimti sau iš patirtos (ne)sėkmės?
Koks Jūsų gyvenimo laikotarpis buvo vertingiausias: audra ar štilis?
Nesėkmė virsta sėkme, jei iš jos pasimokome. M. Forbesas.
