Kai drąsa yra kiekviename mūsų

PASIDALINTI:

Prieš keletą dienų diskutavau apie tai, kas yra geriau: Atrasti nauja ar prisiminti sena?

Aišku, kiekviena situacija gali būti skirtinga. Tik vis grįžtu prie tos pačios minties:

Kas iš to, kad žinoma daug, o pritaikoma mažai?

Jau buvau apie tai pasakojęs automobilyje, kai su viena kita tema vis stengdavausi tilpti į penkias minutes ir apie reikalą “sužinoti kažką naujo” kabėjau bevažiuodamas.

Šiandien nesikartosiu, o iškart paliesiu tai, kas mane patį ilgą laiką vargino, nes tam pačiam dalykui svaisčiau nemažai energijos. Tiksliau sakant – du kartus daugiau nei reikia.

Nežinau, kaip tiksliau užvadinti tai, kas dabar yra ant liežuvio galo, bet, bendrai paėmus, man visada yra smagiau, kai viskas būna paprasta arba bent jau sudėliota taip, kad būtų kuo paprasčiau.

Štai pavyzdys iš vieno pasikalbėjimo renginyje apie veiklius žmones. Kalbėta buvo apie amžinus klausimus, kurie kamuoja norinčius pasirinkti, atrasti, pasiryžti ir pan.

baimė dmitry-ratushny-64773

Su kokiomis abejonėmis dažnai susiduria tokios asmenybės?

nesu tikra(s), kad mano idėja yra gera
nežinau ar jau turiu pakankamai patirties
abejoju ar tai patiks ir po 5-ių metų
girdėjau, kad mano aplinkai yra juokinga tai, ką aš galvoju daryti
tokius reikalus planuočiau daryti gal vėliau
manau, kad jau per vėlu įšokti į šią rinką
na ir t.t. 

Šiandien paliesiu vieną temą, bet išvados, kurios tiks jai, gali pasitarnauti ir aibei kitų.

Kalba apie tai, kas yra Drąsa

Kodėl parinkau tai? Todėl, kad norėjau išvengti dažnai čia galimo panaudoti žodžio BAIMĖ. (beje, lengva pastebėti, kad pakeitus vieną raidę, gausis LAIMĖ?)

Štai, kaip daugiau-mažiau viskas vyko toj diskusijoj, o vėliau viskas persikėlė pas mane į dienoraštį:

Dažnas, kuris apie tai pasisakė pokalbio metu, savo neveikimo priežastį įvardinto tokiais pavadinimais, kaip “pasitikėjimo stoka”, “neapsisprendimas”, “tikėjimasis, kad geriau bus vėliau” ar pan.

Iš kitos pusės sakant – padaryčiau bet ką, jei tik turėčiau daugiau DRĄSOS.

Pratęsėm pokalbį apie tai, kas jos suteikia ir čia labai gerai tiko šie įvardinimai:

– kad komandoje yra drąsiau,
– kad artimųjų paskatinimas priduoda energijos ir t.t.

Pajuokavom, kad ir 100 gr jos priduotų.
(beje, aš nuoširdžiai tikiu, kad tas 50, 100 ar visi 700 gr nieko naujo nepriduoda, bet parodo tik tai, kas pas visus ir taip yra, tad jie čia visai nėra reikalingi)

Kai jau pradėjom dėliotis veiksmus, man dar vienas suvokimas prisiminė. Nebuvo tai naujas atradimas, bet labai gerai ir laiku iššokęs prisiminimas apie pamokymą.

Dažniausiai veiksmų plane aš pastebėjau daromą vieną papildomą veiksmą, kuris apsunkina patį procesą.

Gal Jums taip pat bus šis tas artimo. Kalbu apie tai, kad žmogus, kuris nori būti drąsesnis, įsivardina sau priešą – BAIMĘ. Ir tada lyg pradeda veikti dviem frontais.
Vienas jų yra nukreiptas baimei mažinti, o kitas – drąsai didinti.

Drąsa ben-white

Jūs tai pat taip galvojat?

Jei taip – viskas OK, tik noriu viena mintimi pasidalinti.

Šioj situacijoj – baimė ir drąsa yra ant to paties pagalio, tik skirtingose pusėse. Ir visada, kada dėmesys yra skiriamas baimei malšinti, jo netenka drąsa. 
Kodėl žmogus išskiria tai į du skirtingus taikinius? Mano akimis – čia vienas ir tas pats.

Jei įsivaizduotume tą patį prakeiktą pagalį, tai čia ir būtų tai, kad vienoj pusėj yra BAIMĖ, o kitoj – DRĄSA.
Jei mes viena ranka laikome jį per vidurį – lyg ir balansas, bet jokia pusė nelaimi. 
Jei tik patraukiam ranką į vieną iš jų – nuo kitos pusės ranka nutolsta.

Viskas paprasta – kur dėmesį kreipiam,
ten atsiranda energija.

Jei tik visas dėmesys į DRĄSĄ – pamirštam baimes (nors ir žinom, kad tai yra tiesiog kita pagalio pusė) ir veikiam. Kai tik labiau įsiklausom į visas galimas negandas (mūsų protas prikuria daugiau nei jų realiai įvyksta) – mes tiesiog nustojam veikti, nes esam sukaustyti baimės.

Kitaip sakant – aš pats visada galvojau, kad tai tarsi du skirtingi dalykai ir jiems reikia dėmesio atitinkamai, bet dabar stebiu į bet kokį reiškinį ir matau, kad kiekvienas jų yra vienas ir tas pats, tik tam tikroje augimo stadijoje.

Žinot, tai tarsi drugelis, kuris yra didelis ir spalvotais sparnais, tik dar kokone. Taip dabar aš galvoju apie BAIMĖS virsmą DRĄSA veikti.

Baimė čia yra tas pats drugelis, tik dar kokone, kas vėliau virs drugeliu, galinčiu drąsiai skristi.

Na, tam pačiam pavyzdžiui paimkime bet ką kitą:
Baimė viešai reikšti mintis nuo scenos ir plojimai po sklandžiai išrėžtos kalbos.
Susikaustymo užkalbinti žmogų ir asmuo, su kuriuos visiems norisi pabendraut.
Darymas mažos finansinės investicijos ir rimtų sumų perskirstymas tarp skirtingų fondų.
Nepatogumas įvardinti kainos už paslaugą ir pasirinkimas, kurioje tikslinėje nišoje dirbti, nes yra aiškiai žinoma sukuriama vertė.

Čia juk visi tie patys dalykai, kas yra susiję su vikšru kokone ir drugeliu, beskraidančiu džiunglėse.

drugelis dan-gold

Pastebit, kad tai yra vienas ir tas pats? Kad verčiau yra koncentruotis tik į tą pusę, į kurią norima keliauti, o tik kartais žinoti, nuo ko mes traukiamės.

Traukiamės ir visada žinom, kur link judame. 

To ir linkiu: nešvaistyt energijos į du skirtingus polius ir koncentruoti ją tik į tai, kas aktualu ir daro mus tikraisiais savimi.

Juk gimimas ir mirtis yra tas pats vienas GYVENIMAS.

Noriu nugyvent jį kurdamas. O Jūs?


nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com