
Jūs kada nors klausinėjot savęs, kokia yra Formulė Sėkmei? Aš taip. Buvo toks reikalas kelis kartus.
Varčiau senus savo dienoraščius ir juose vis pasitikrindavau tai, ką sąmoningai įsirašydavau pirmuose puslapiuose.
Pastebėjau vieną, vis pasikartojantį ir ramybės vėliau pradėjusį neduoti dalyką, kuris paskatino tą įprotį pakeisti ir pasižiūrėti, kas iš to gausis.
Tai štai apie ką aš šį kartą:
Iš patyrimų gimusi Formulė Sėkmei
Daugelio savo dienoraščių pradžioje pasirašydavau keletą dalykų, kurie man buvo tarsi tikslai ateičiai. Visada galvojau, kad man gana neblogai sekasi jų siekti, nes vis apie juos prisimindavau, kai diena iš dienos prisėsdavau pildyti dienoraštį ir būtent taip vis labiau įprasmindavau dieną, padėkodavau už tai, kas įvyko, rasdavau naujų įžvalgų ir… ir darydavau tą pačią klaidą, kurios anksčiau nepastebėdavau.
Vienas ir tas pats pastovus veiksmas virsdavo klaida man net nesuvokiant to – kiekvieną kartą, kai tik užmesdavau akį ir/ar mintimis grįždavau prie savo tikslo ar visos aibės jų – vaizduotėje vis piešdavau, kaip geriausiai gali atrodyti tai, kai tikslas bus pasiektas.
Kitaip sakant – prie tos vizualizacijos, kurią jau turėdavau, pridėdavau daug didesnį lūkestį.
Ir vėl – lyg nieko blogo tame nėra, bet ištikrųjų tai yra. Ir yra gana nemažai. Dabar turiu keletą paprastų idėjų, kurias seku ir neleidžiu nuo jų nusimušti (na, nebent vėl rasiu tai, kas veikia geriau). Svarbiausia ir pati pirmoji yra ši:
Užrašyti tikslai yra visada geriau nei tie, kurie yra tik galvoje.
Ir net tada, kai jie yra užrašyti, tai dar nereiškia, kad juos visus pasieksi.
Daug išsikeltų tikslų nesu pasiekęs, bet su kiekvienu jų vis išmokstu, kaip ir ką daryti, kad rezultatas būtų tas, dėl kurio yra ir verta stengtis, ir malonu, kai jį pasieki.
Antras dalykas šiame recepte yra šis:
Visai nerekomenduotina sureikšminti to, ką darai kelyje link tikslo, tačiau labai rekomenduojama (bent kažkiek) atsiriboti nuo lūkesčių.
Nesakau, kad nereikia nieko tikėtis. Juk kvaila būtų ko nors siekti net netikint, kad tai pavyks. Kur Jūs matėt ūkininką, kuris sėja lauką ir netiki, kad nuims derlių? Jei toks kur nors ir yra, tai man nuoširdžiai įdomu, kam jis apskritai sėja užsiima.
Bėda būna tame, kai žmogus turi lūkesčius ir jie akivaizdžiai yra per dideli. Tada, kai rezultatas būna mažesnis nei buvo lūkestis, tai veda prie to, kad ilgainiui žmogus visai atsiriboja nuo tikslų kėlimosi, siekia ne tiek, kiek gali, o tiek, kiek “gaunasi“, pasitiki savimi mažiau ir mažiau. To tikrai galima išvengt.
Aha, suprantu, kad dabar gali kilti įvairių minčių apie tai, kaip tokiu atveju suderinti tą santykį tarp tikslo kėlimo ir lūkesčio neturėjimo.
O va taip paprastai ir suderinti. Pasirodo, kad nieko čia sudėtingo nėra.
Seka visai paprasta:
Išsikeliamas Tikslas – Sukuriamas Planas (bent jau pirmas žingsnis)
– Atliekami Veiksmai – Pasiekiamas Rezultatas
Vienoks ar kitoks jis tikrai bus (jei nebus norimas, galima pakeisti planą ir veiksmus), bet jei per visą šį procesą bus įjungtas ir lūkestis – čia jau nėra gerai. Na, tiksliau – gali ir geriau būti.
Pastebėjau tai, kad kuo mažiau esu susikoncentravęs į lūkestį, tuo mažiau kreipiu dėmesį į tai, kas turėtų būti, tačiau tuo labiau esu dėmesingas veiksmam, kuriuos atlieku ir į save, kad sekčiau, kaip jaučiuosi tuos veiksmus darydamas.
Galiausiai pastebiu, kad daugumoje atvejų gaunu daug daugiau nei tik pasiektą tikslą, bet ir tai, kuo tampu judėdamas link jo.
Turbūt geriausiai apie lūkesčius yra pasakęs vienas iš labiausiai cituojamų Anglijos poetų Alexander Pope: “Palaimintas yra tas, kas nesitiki nieko. Toks niekada nenusivils.“
Esu tikras, kad čia neturima mintyje pesimistų. Priešingai – pažįstu daug optimistų, kurie, lyg susitarę, vadovaujasi tuo ir yra daug pasiekiantys, bet niekada nesigraužiantys, jei kas nors ir nepavyko.
Bet juk pažįstat TĄ jausmą, kai pavyko/atradot daugiau nei tikėjotės… taip? Pažįstat gi, pažįstat.
Ir čia dar nėra viskas. Įdomiausias dalykas yra tai, kad praėjus šią pamokos dalį, suvokiau ir kitą, kuri buvo dar sunkesnė nei pirmoji.
Jaučiu, kad šią pamoką dar vis reikės kartot ir kartot, tačiau jau dabar matau teigiamus pokyčius po kiekvieno jos pritaikymo.
Kai po pranešimo sulaukiau klausimo, kokia būtų pati trumpiausia formulė sėkmei, tai visų pirma pagalvojau apie tų prakeiktų lūkesčių nusimetimą, o prie to dar pridėjau ir kitą, iš pirmo žvilgsnio, keistą rekomendaciją:
Norint pasiekti, verta nustoti viską daryti
Ir čia labai paprasta išmintis, tačiau, kaip ir daugelis paprastų dalykų, ji pamirštama ir mėginama apsieiti visai be jos.
Per koučingo sesijas, kai žmogus, kuris ką tik susidėliojo aiškų planą, kaip jis judės link savo tikslo, paklausiu klausimo: Ko planuoji nedaryti, kad tai pasiektum?
Tikrai taip. Čia kaip tik toks klausimas:
Ko planuoji nedaryti, kad pasiektum tai, ko trokšti?
Dažnai galvojama, kad reikės daryti labai daug ką, jei norima pasiekti Tą Didįjį Tikslą. Mitas!
Turiu kitokių žinių:
kaip tik dėl to, kad norim pasiekti tai, ko dar neturim, turėsim nustoti daryti tai, ką darydavom iki šiol.
Rimtai. Ir tai yra beprotiškai sunkus dalykas, apie kurį net nesusimąstom, nes prie to, ką ir taip darom, pridedam dar eilę kitų veiksmų, tačiau neišmetam tų, kurie bus tiesiog stabdantys.
Vienoje iš online programų tam skiriamas nemažas dėmesys ir matau, kad tie, kas tinkamai šią pamoką įsisavina, tie ir pasiekia norimus rezultatus.
Na, pvz.:
– siekiama sukurti verslą, o galvoj įkalta mintis, kad pinigai yra blogis. Galima kurti geriausias strategijas ir daryti svarbiausius veiksmus, tačiau verslas negyvuos ilgai, kol nebus nustota galvoti, jog pinigai yra blogis.
– pasiryžtama tapti disciplinuota asmenybe, tačiau rytinis žadintuvas paliekamas su funkcija snooze ir ji pastoviai panaudojama.
Galima vardinti ir vardint, bet esmė bus ta pati. Dažniausiai tokie tikslų išsikėlimai veda į nelaukiamus rezultatus, nes žmogus toliau lieka daryti tai, ką darė iki tol + prisirašo daugiau reikalingų padaryti veiksmų, o kai tiek jau daug visko planuoja padaryt, tai ir lūkestis ateities rezultatui išauga lyg “netyčia”.
“Netyčia” nebūna. Nebent pirmą kartą. Visus kitus kartus jau bus pasirinkimas.
Kaip ir dabar: galite pasirinkti tiesiog (ne)tikėti tuo, kas čia surašyta, tačiau pats rekomenduočiau visa tai išbandyt. Jei nesuveiks – susitikit gatvėj ir pasakykit, kad ši formulė neveikia. Atsiprašysiu ir pavaišinsiu arbata.
—
nuotraukų šaltinis: https://unsplash.com
Virgisbalandžio 7, 2017 at 9:14 am Atsakyti
Valio!!! Povilai, Tu jėga.
Toks mąstymas, išsami analizė, stulbinamos išvados. Prarijau straipsnį net nekramtęs.
Aš didžiuojuosi, kad mokausi iš Tavęs ir, kad koučingo mokslai mus suvedė.
Ačiū. Tęsk ir toliau.
Povilas Petrauskasbalandžio 7, 2017 at 9:32 am Atsakyti
Virgi, nustebinai. Tikrai nesitikėjau, tad labai ačiū Tau!
Džiaugiuosi, kad ir Tau mano naktiniai pagalvojimai patinka. Tęsiu ir toliau ;)