Ko galime pasimokyti iš dviejų valandų bėgimo?

PASIDALINTI:

Istorija, kaip viena bėgimo treniruotė papildė mane ir mano kasdienybę.  Arba „įžvalgų rinkinys“ apie tai, ką, kaip ir kodėl darome.

gyvenimo-pokyciai

Tai buvo paskutinis vasaros savaitgalis. Mėgstu bėgimą  – 5, 10, 15 ar net 20 kilometrų. Tad nieko kito nesugalvojau, kaip tik apsiauti sportinius batelius ir pasimėgauti gražiu oru. Šį kartą po treniruotės kilo neįprastai daug įžvalgų apie tai, kaip bėgimo treniruotės patyrimas siejasi su kasdieninėmis situacijomis.

Tą kartą turėjau 1 val. 38 min. 04 sek. kokybiško laiko pabuvimui su savimi bėgiojant.  Pavyko puikiai! Džiaugiuosi tiek procesu, tiek rezultatu, tiek ir to proceso ir rezultato refleksija, kuria mielai pasidalinsiu.

Taigi tą paskutinį rugpjūčio savaitgalį, būdami Lietuvos pajūryje, nutarėme su drauge kiek prasimankštinti – vis tik rugsėjo 13-tą dieną artėjo Vilniaus maratono bėgimas, tad norėjosi pasinaudoti galimybe pasitreniruoti.  Tad nusprendėme, jog aš apsirengsiu bėgimo aprangą, o ji sės ant dviračio, ir lengvai pasportuosim – nuo Šventosios iki Palangos gražiu pajūrio taku.

Viskas prasidėjo lyg ir įprastai – pirmieji kilometrai nieko neįprasta nežadėjo. Tačiau kiek vėliau bėgant vis atrasdavau įvairių minčių, kurias po beveik paros sudėjau į šiokią tokią struktūrą, kad galėčiau koncentruotai jomis pasidalinti.  Treniruotės metu pavyko įveikti pusės maratono distanciją – kiek daugiau nei 21 km, o treniruotės rezultatas (laikas) – mano geriausias per du sezonus. Kažkas šį kartą vyko kitaip nei įprastai. Galbūt noras „atrasti“ kažką naujo savyje skatino praplėsti savo ribas fiziškai, o po treniruotės – ir protiškai. Tačiau buvo ir dar keli faktoriai, padėję pasiekti gerą rezultatą (sakydamas „gerą“ – vertinu asmeniškai, pagal savo galimybes. Suprantu, kad yra bėgikų, kuriems šis mano rezultatas gali pasirodyti „pusėtinas“).

Visas įžvalgas apjungiau į kelis principus, kurie, mano manymu, puikiai tinka tiek siekiant vis geresnių bėgimo rezultatų, tiek siekiant rezultatų bet kurioje veikloje.

Vidiniai standartai. Tai yra mūsų sprendimas, „kokią kartelę sau užduodame“. Vidiniai standartai – tai yra mūsų vidinės taisyklės, kuriomis nusprendžiame vadovautis. Tai yra savęs suvokimas, kaip mes įsivaizduojame save, savo rezultatus, savo veiklą, pastangas ir viską, ką mes darome  (ir tuo pačiu – ko nedarome). Ką mes sau leidžiame ir ko mes sau neleidžiame, kas mus tenkina ir kas mūsų netenkina. Kuo aukštesnius standartus keliame sau, tuo aukštesnių standartų tikimės iš kitų. Tokiu atveju, požiūris „kaip bus, taip bus gerai“ jau nebetinka.  Jeigu pasirenkame savo vidinius standartus ir nusprendžiame neabejotinai jais vadovautis – tuomet kito kelio mums nelieka, kaip tik taip ir elgtis, galvoti, siekti, stengtis. Ir niekada nesitenkinti prastesniu rezultatu.

Tai nereiškia, kad nedarysime klaidų, ar mums visuomet pavyks viskas puikiai. Tai reiškia, kad mes nesitenkinsime mažesniais (nei mūsų nustatyti standartai) rezultatais. O tai skatins daryti geriau, mokytis, plėstis ir tobulėti. Smegenys veikia tobulai – jeigu sau neleidžiame tenkintis mažesniais dalykais, jos būtinai suras būdus, kaip norimą rezultatą pasiekti. Bėgimo kontekste turiu standartą tokį – pusmaratonį įveikti greičiau nei per 1 val. 40 min. Žemesnis rezultatas manęs tiesiog netenkina (taip buvo ne visada – buvo laikas, kai mano bėgimo standartas buvo žemesnis). Ir tuomet tokia vidine būsena mane skatina elgtis taip, kad norimi rezultatai būtų pasiekti.

Man nereikia sąmoningai nuolat kažko reikalauti iš savęs „per prievartą“. Pasirinkus vidinius standartus viskas vyksta savaime – pasąmonėje. Tiesiog atsiranda nauji motyvai ir kitoks pasaulis jau nebeegzistuoja (tas, kuriame aš leidžiu sau prastesnius rezultatus). Kiekviena treniruotė, kiekvienos varžybos, kiekvienas mano veiksmas yra persmelktas šių standartų. Tai yra būsena, kai tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Tai – mano pasaulio taisyklės, kurias taikau sau ir kitiems. Tai nėra tas pats, kas „norėčiau“ būsena. Nėra taip, kad „norėčiau pusės maratono atstumą įveikti per mažiau nei  1 val. 40 min.

Tai yra “privalau” būsena, nes kitaip tiesiog neįsivaizduoju savo pasaulio. Tokia „privalau“ būsena yra nuoširdi. Tiesiog kitaip negali būti. Ir tokia vidinė būsena skatina ieškoti atsakymų ir sprendimų, kaip laikytis šių standartų – nuo treniruočių, mitybos iki kasdienės disciplinos. „Privalau“ būsena nėra savęs skriaudimas ar kažkoks ribojimas. Tai yra būdas padėti sau tapti geresniu nei buvau vakar. Nuolat plėstis ir augti – didinant savo standartus. Tąkart bebėgant tikrai ne kartą kilo panašios mintys: „kam čia plėšytis? Juk atostogos. Aš gi ne medalio siekiu.“ Ir tuomet šalia palydėdavo kitos, palaikančios mintys, tokios kaip „aš privalau tai padaryti, nes kitaip aš nebebūsiu aš“. Tai mano vidiniai standartai, kuriuos sau nustačiau sąmoningai.

Tas pats tinka ir kitokiose mūsų veiklos srityse, ne tik bėgime. Kokiais standartais vadovaujatės savo veikloje? Ko tikitės iš savęs ir tuo pačiu iš kitų? Kaip suprantate savo „privalau“ kasdienėje veikloje? Ne tam, kad kankintumėte save ir alintumėte, bet tam – kad nuolat plėstumėtės ir augtumėte. Tam, kad taptume kokybiškesni, geresni, produktyvesni nei buvote vakar.

Aplinka, kurią pasirenkame. Galėčiau lažintis, jog mano standartai būtų kitokie, jeigu būčiau kitoje aplinkoje. Sakydamas „aplinka“ turiu galvoje visus žmones, su kuriais dirbu, būnu, bendrauju, susitinku ir kitaip turiu reikalų. Dalis mano kolegų, kurie taip pat propaguoja bėgimą, turi dar aukštesnius standartus sau – pusės maratono distanciją įveikti per mažiau nei 1 val. 35 min. ar dar greičiau. Tokia aplinka mane skatina didinti savo standartus. Manęs nebetenkina 1 val. 50 min. rezultatas. Mano standartai jau aukštesni – 1 val. 40 min. ir greičiau. Įsivaizduoju, kaip keistųsi mano standartai, jeigu pradėčiau bendrauti su pusmaratonio varžybų nugalėtojais…

Su kokiais žmonėmis dažniausiai praleidžiate savo laiką? Kas yra jūsų kolegos ir draugai? Šeimos nariai? Kokie jų standartai? Ar jie skatina jus turėti aukštesnius standartus? Geroji žinia ta, jog savo aplinką mes galime keisti – mes ją galime pasirinkti. Jeigu pajaučiate, kad savo darbe ar kolektyve jau „esate geriausias“ – turiu jums blogą žinią. Tai reiškia, kad toliau tobulėti ir tapti geresniu, nei esate dabar, bus kur kas  sunkiau, nes tiesiog neturėsite, kas jus įkvėps ir skatins plėstis. Tokiu atveju reikia atrasti „platesnius vandenis“ – kuriuose galėtumėte dar labiau išplėsti savo ribas.

Išorinė palaikanti sistema. Būna akimirkų, kai tampa sunku. Kartais ima atrodyti, jog tai „nebepakeliama“ pačiame procese. Nepamenu tiksliai kelintame kilometre, tačiau toje treniruotėje buvo momentų, kai pagalvodavau, kad tokio tempo iki galo neišlaikysiu. Po tokiu minčių pastebėdavau savo tempo sulėtėjimą. Sąmoningai jo nesumažindavau. Tiesiog kažkaip jis pradėdavo kristi. Tai pastebėdavau dviem būdais: A) sportiniame laikrodyje stebėdamas savo tempą, B) draugė, važiuodama tuo pačiu savo tempu, imdavo tolti (tiksliau, aš imdavau atsilikti).

Štai tokiose situacijose labai svarbi išorinė palaikanti sistema. Tai gali būti bet kas, kas jums padės tokiose akimirkose „nesulėtinti“ ir nenuleisti rankų. Bėgimo atveju – tai gali būti kolega, antroji pusė ar bet kuris kitas šalia bėgantis bėgikas. Kasdienėje veikloje – tai gali būti pokalbis su kolega, geras ir įkvepiantis pavyzdys šalia (kurį mes patys turime pasirinkti), o gal įkvepianti muzika, knyga ar bet kokia kita veikla.  Man padeda pokalbiai su mane įkvepiančiais bičiuliais prie arbatos (kartais jie net nežino, kad tuo pokalbiu mane palaiko), įkvepianti knyga ar audio įrašas. Tos treniruotės metu šalia dviračiu važiuojanti mano draugė buvo puikia parama. Tarsi „inkaras priekyje“, tempiantis mane reikiamu tempu į finišą.

Kitas svarbus aspektas, kurį savo kailiu patiriu treniruotėse – sunkių akimirkų visuomet būna. Ir jos praeina. Ir vėl ateina. Taip, kaip ir kasdienėje veikloje – visokių momentų pasitaiko. Jeigu susikursime išorėje palaikančią aplinką – bus kur kas lengviau ir maloniau siekti rezultato, o ir pats rezultatas taps geresnis.

Ar būna situacijų, kai pagalvojote, jog „to niekaip nepavyks užbaigti laiku“ arba „niekaip nespėsiu“? Tokios mintys nepadeda stengtis ir ieškoti būdų įveikti iššūkius – ypač tose situacijose, kai būna sunku. Ar turite susikūrę išorėje palaikančią sistemą, kuri skatintų ir padėtų jums siekti savo standartų tuomet, kai bus sunku? Ką darote „silpnumo“ akimirkomis? Ar pasiduodate ir nuleidžiate rankas, ar atsiremiate į savo susikurtą ir paruoštą atramą išorėje?

Nepalankios aplinkybės. Tiesą sakant, norėjau, kad tai būti mažiau nei 1 val. 38 min. 00 sek. Pritrūko 5 sekundžių. Grįžtant atgal mintimis į visą treniruotės trasą, atrandu daugybę vietų, kuriose užgaišau, ir tai priklausė ne nuo manęs. Viename posūkyje priešpriešiais vos nesusidūriau su vyresnio amžiaus moterimi, važiuojančia dviračiu. Man pasirodė, kad ji tiesiog nebežino, kur toliau važiuoti ir lėkė tiesiai į mane (dar ir riktelėjo kažką panašaus į „Ojojoj!!!”). Tad aš sulėtinau savo tempą – ėmiau stabdyti ir pasitraukiau nuo tako į šoną.

Dar kitas atvejis – panašioje situacijoje susidūriau su keliomis mergaitėmis su triratukais ar dviratukais – jos tiesiog buvo užėmusios visą taką ir nesitraukė. Turėjau gerokai pristabdyti, kad spėčiau susigaudyti, kur jos toliau pasuks vairus (jų buvo trys ar keturios) ir kaip išvengti susidūrimo. Kiekvienas toks stabtelėjimas „kainuodavo“ sekundžių ir papildomos energijos, nes turėdavau vėl įsibėgėti.

Dar kitoje vietoje takas pasisuko statmenai jūros – ir susidūriau su priešpriešiniu vėju, kuris taip pat pareikalavo papildomos energijos ir bent kuriam laikui mane prilėtino. Pamenu, kad šiek tiek pyktelėjau ant tų mergaičių, kad jos „numetė mano tempą“. Po to iš kart susigėdau. Nei šios mergaitės, nei ta moteris, nei vėjas man nieko neskolingi. Vienintelis dalykas, kuris man patrukdė – tai mano tos akimirkos suvokimas, jog pasaulis man skolingas tobulas sąlygas rekordui. Tačiau pasaulis man nieko neskolingas. Ir aš neturėčiau turėti lūkesčių, jog viskas vyks idealiai.

Aš negaliu kontroliuoti išorinių sąlygų – todėl mano kelyje gali pasitaikyti įvairiausių kliūčių. Ir jos nė viena nebus atsakingos už mano prastesnį rezultatą. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti – tai turėti adekvatų nusiteikimą, kad „visko gali būti“, tiesiog būti pasiruošęs ir tuo metu daryti geriausia, ką galiu padaryti (kartais tai bus stabdymas, siekiant išvengti kitų žmonių sužalojimų ar traumų). Prisimenu, kad vieną akimirką šmėstelėjo mintis, jog „neverta stengtis, vis tiek šitoj trasoj normaliai neprabėgsi“. Tačiau tą pačią akimirką sutelkiau dėmesį ne į aplinką  (kurios negaliu kontroliuoti), bet į save – ką galiu kontroliuoti. Na, taip, turėjau prilėtinti, kad nesužaločiau vaikų ar nenuversčiau moters nuo dviračio. Tačiau svarbiausia yra tai, ką darau po to. Susiimu – ir lekiu toliau.

Kaip dažnai mėgstame „kaltinti“ aplinką (savo kolegas, vadovą, klientus, partnerius ir t.t.) už tai, kad mums kažkas nepavyksta? Arba kaip dažnai pagauname save galvojant, jog „aplinkybės ne tos, kad galėčiau tai padaryti“?  Pamirškite aplinkybes – jos visuomet buvo, yra ir bus nenuspėjamos. Susitelkite į tai, ką iš tiesų galite valdyti – savo dėmesį ir pastangas.

Požiūris – „pakentėsiu“ vs „pasimėgausiu“. Likus maždaug 6 kilometrams iki finišo jau buvau suskaičiavęs, kad jeigu tokiu pačiu tempu bėgsiu likusį atstumą – tuomet trasą įveiksiu per 1 val. 39 min. ar greičiau.  Tuomet mintyse pasakiau sau: “beliko pakentėti 6 kilometrus, ir bus baigta”. Tuomet “pagavau” save su ta mintimi ir uždaviau kitą klausimą  – „o kodėl aš turiu kentėti? Kodėl negaliu tų 6 likusių kilometrų pasimėgauti (bėgant tuo pačiu tempu)?“.

Neįtikėtina, kaip vien nuo požiūrio pakeitimo pasikeitė mano bėgimo technika ir laikysena, o galiausiai – ir rezultatas. Nugara išsitiesė, keliai ėmė kilti aukščiau, veide atsirado šypsena, giliai įkvėpiau ir pastebėjau, kaip pagilėjo kvėpavimas (tapo kokybiškesnis). Tada net pasaulis prasmingesnis ir mielesnis atrodo. Nieko daugiau nepadariau – tiesiog vieną mintį pakeičiau kita. Nuostabi patirtis. Ir išties – treniruotės pabaiga buvo maloni. Žinoma, fizinių jėgų tai kainavo, tačiau pojūtis visai kitas. Noriu dar ir dar.

Ar būna situacijų, kai nekantraujate sulaukti savaitgalio (penktadienio vakaro) ar atostogų, o dienas ar valandas iki to reikia tiesiog „išgyventi“ arba „iškęsti“? Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu pakeistumėte požiūrį, ir jums reikėtų ne „kentėti“, bet mėgautis likusiomis darbo valandomis iki savaitgalio (atostogų) darant savo darbą geriausiai, kaip tik galite? Greičiausiai jūsų laikysena, elgesys, ir net veiklos technika „pasistiebtų“. O jūsų veide neabejotinai atsirastų šypsena. O atėjęs savaitgalis (ar atostogos) galėtų tapti puikiu atlygiu už jūsų pastangas. Tai tarsi apdovanojimas, kurio tikrai nusipelnytumėte. Ir taip imtumėte save treniruoti ne „kentėti“, bet mėgautis savo veikla. Ir, žinoma, turėti geresnius rezultatus.

ikvepimas ateina bedirbant.

Įkvėpimas ateina bedirbant. Prieš žengiant pirmą žingsnį šioje treniruotėje turėjau sumanymą bėgti 20 km per apytiksliai per 2 val. Turėjo būti lėta, paprasta treniruotė. Tačiau penktame kilometre pastebėjau, kad bėgimo tempas didėja, kyla entuziazmas ir atsiranda ambicija “patikrinti savo ribas šiandien”. Galiausiai kažkur 7-tame kilometre nusprendžiau galutinai, kad dar padidinsiu tempą ir stengsiuosi atskleisti savo galimybes sau – pažiūrėti, ar pavyks šiandien pasiekti 1 val. 40 min. ar greitesnį rezultatą.

Po treniruotės apmąstęs supratau, kad prieš treniruotę sau nebūčiau pasiūlęs „imtis rekordo“. Juk  buvau nepasiruošęs: nebuvau suplanavęs vakarinės ir rytinės mitybos, nebuvau nusiteikęs psichologiškai „imtis šio reikalo šiandien“. Ir net nebuvau tikras, ar mano sportinė forma leistų tikėtis tokio rezultato. Jeigu kas būtų pasiūlęs prieš treniruotę imtis tokios iššūkio – 21 km 90 m per mažiau nei 1 val. 38 min. – būčiau atsisakęs. Nemaniau, kad tą dieną buvau tam pasiruošęs. Sąlygos, kaip tuomet suvokiau tai, nebuvo tobulos geram rezultatui (ne bėgimo pusryčiai ir vakarykštė vakarienė, prieš tai praleistos kelios treniruotės, nepadariau gero apšilimo ir t.t.). Ir štai pats sau įrodžiau, kad net neįsivaizdavau, kad galiu.  Tiesiog taip „imi ir padarai“. 

Mes dažnai esame „nepasiruošę“ tol, kol nepradedame. Didžiausias įkvėpimo šaltinis – tai pradėtas darbas. Nereikia laukti įkvėpimo – jis ateis iškart, kai tik imsitės darbo. Netikite? Išbandykite.

Treniruotės. Žinoma, kad galėčiau turėti norimus rezultatus – būtina treniruotis. Neabejoju, kad mano šiam bėgimo rezultatui pasiekti padėjo mano ilgesnio laikotarpio tinkama reguliari sveika ir atidi mityba bei nuolatinės treniruotės (visos mano pastangos ir net finansinės investicijos į bėgimo inventorių). Treniruotės – tai nuolatinės investicijos (laiko ir kartais pinigų) į tai, kad taptumėte geresni.

Kaip dažnai investuojame į save tam, kad taptumėm geresni? Kad augtumėm ir plėstumėmės? Kada paskutinį kartą vertinote, ką reikėtų patobulinti ir kaip turėtumėte treniruoti save tapti geresniais, nei buvote vakar?

Mokėti džiaugtis pasiekimais. Ir vis tik pabaigoje vos visko nesugadinau. Kai nuspaudžiau „STOP“ mygtuką savo bėgimo laikrodyje – pamačiau, kad pritrūko 5 sekundžių. Tuomet į galvą ėmė lįsti visokios mintys, pavyzdžiui, „jeigu būčiau nuo pirmo kilometro bėgęs su mintimi pasiekti asmeninį rekordą, tuomet pirmus 7 kilometrus būčiau palaikęs gerą tempą ir sutaupęs gal net 2 ar 3 minutes. Gal net būčiau pasiekęs 1 val. 35 min. rezultatą? O kodėl paskutinio kilometro dar šiek tiek nepaskubinau, kad rezultatas būtų gražus akiai – 1 val. 37 min. ir keliasdešimt sekundžių?“. Tą akimirką 1 val. 38 min. 04 sek. rezultatas buvo ne laimėjimas, o pralaimėjimas. Tik atsikvėpęs suvokiau, kad vietoje to, kad pasidžiaugčiau pasiekimu, „plaku“ save, kad nepadariau geriau. Esu tikras, kad su tokiu požiūriu, net jeigu būčiau pasiekęs  1 val. 35 min. rezultatą, būčiau save „plakęs“, kodėl ne 1 val. 30 min. ?

Mes visuomet galime geriau. Ir tai yra nuostabi žmogiškosios būties palaima. Toks suvokimas „galiu geriau“ skatina ieškoti naujų būdų patobulinti save: daugiau ir protingiau treniruotis, stengtis, ieškoti augimo galimybių ir jas tyrinėti, sąmoningai didinti savo vidinius standartus. Tačiau čia pat turime išmokti džiaugtis pasiekimais, nepaisant to, kad „galėjome geriau“.  Mes turime rytojų, kuriame galime aplenkti šiandieninį save. Toks ir turėtų būti siekis – rytoj praplėsti save. Ne taip svarbu, ką konkrečiai darome – bėgame, rašome tekstą, vedame mokymus, skaičiuojame ar ruošiame ataskaitą. Visuomet ieškoti būdų, kaip praplėsti save. Tiesiog taip. Kiekvieną dieną.