Artėjant Kalėdoms…

PASIDALINTI:

Mažais lašiukais dangus glostė žemę. Balos netilpo savyje ir vis taikėsi „ištrūkti plačiau“, tikšdamos ant šaligatvių, žieminių batų ir praeivių. Mandarinai, rudas popierius dovanoms ir stiklinė lėkštė su kojele sausainiams ar pyragui tingiai snaudė pirkinių krepšyje. Mažučiai mediniai segtukai su baltomis eglutėmis rankinėje laukė, kol nutūps ant vardo kortelių, prisegtų ant dovanėlių…

Jau greitai…

kaledinis-ikvepimas

Rankoje – pabarstukai meduoliams. Neapsisprendžiu, kurie atrodys gražiau – aukso ar sidabro spalvos, todėl pasiimu įvairių spalvų rinkinį. Raudonai mėlynai baltai geltonai rožinė betvarkė maišelyje man atrodo miela, lengvai ir nerūpestingai šelmiška. „Bus gražu“, – nusprendžiu. Ir dedu į krepšį prie mandarinų, stiklinės lėkštės ir rudo popieriaus.

– Pagalvok, kaip būtų smagu, jei ištisus metus būtų Kalėdos, – sako mano draugas, palaimingai primerkęs akis.
– Man nepatiktų!
– Bet kodėl?
– Nes man taip pat patinka ir Velykos, ir mano gimtadienis, ir Joninės, ir Užgavėnės, ir Vėlinės.
– Taigi galima būtų vienu metu švęsti po dvi šventes.
– Galima. Bet ar džiaugsmo padvigubės? Tada nebus ko laukti… Visos dienos bus vienodos…
– Taip… – tyliai nutęsia.

Ir mano viduje kažkas nutyla. Rodos, „išsijungia“ triukšmo aparatas ir spengianti tyla sugrąžina į vaikystę, kai abi su sese prašėme mamos išsikepti kūčiukų vasarą. Tada jų pirkti nebūdavo, kasmet prieš šv. Kūčias kepdavome pačios. Tėtis, irgi naminių kepinių mėgėjas, bandė mums su sese antrinti, kad „nieko čia blogo maža blėkutė“. Vasarą. Bet mama buvo griežta: „Ne. Kūčiukai – Kūčioms“. Tada supratau, kad būtent kažko laukimas, kas yra kitaip nei visus metus, didžiąsias vadinamas metų šventes daro ypatingomis.

Eglutė, kurios parnešti tėtis eidavo Kūčių rytą buvo mažas stebuklas. Vakarop visi kartu ją puošdavom, o po to, kai ji būdavo papuošta ir uždėti tuo metu populiarūs blizgučiai („lietutis“), įkvėpdavome, užgesindavome šviesas ir laukdavome, kol bus įjungtos lemputės. Džiaugdavomės eglute trumpai – iki sausio 6 dienos. Kartais išprašydavome, jog būtų galima nupuošti žaliaskarę keliomis dienomis vėliau. Žinoma, su sąlyga, kad spygliai bus šluojami bent du kartus per dieną. Tuomet dirbtinės eglutės nebuvo populiarios.

Ar Kalėdos buvo kitokios? Aš buvau kitokia. Man tada atrodė normalu rugsėjį pradėti nerti staltiesėlę, siūti skiautinio pagalvę, ar pradėti rašyti ilgus (12 dalių) laiškus kalėdinei dovanai. Su metais daug kas keitėsi… Atsirado daugiau noro šventine nuotaika „džiaugtis ilgiau“, todėl namus puošdavau jau gruodžio pradžioje. Spalį dovanos supakuotos jau ramiai gulėdavo spintos lentynoje ir laukdavo, kol bus įteiktos. Pyragas, kurį brandinti reikia šešias savaites, kasdien būdavo rūpestingai drėkinamas. Ir vieną dieną aš sustojau.

Sustojau bėgusi ieškoti stebuklo anksti, nes supratau, kad tiek aš, tiek visi aplink mane yra stebuklai, gyvenantys stebuklingu laiku kiekvieną dieną. Kas pasikeitė? Vėlgi – tik aš. Tuo pačiu man pasikeitė daug kas. Kasdien stengiuosi pagalvoti, ar padariau viską, kad žmogus šalia manęs jaustųsi mylimas – jei kartais išeičiau anksti, ir nespėčiau to pakartoti į akis. Todėl kaip galiu dažniau sakau „Myliu Tave. Ačiū, kad esi. Man gera su Tavim. Branginu Tave“.

ikvepimas

Iš vienetinio porcelianinio puoduko geriu kavą kasdien, o ne „progomis“. Man kiekviena diena – gyvenimo dovanota proga džiaugtis. Išmečiau drabužius, kurie, nors ir visiškai nesunešioti, bet nebemieli ir nedžiuginantys, nesvarbu, kad dar tiktų „po namus“. Gera matyti save veidrodyje tokią, kokia sau patinku. Net ir namie? YPAČ namie. Juk čia gyvenu su sau brangiausias žmonėmis…

Kaip pasikeitė Kalėdų laukimas, kai pasikeičiau aš? Įprasta žvakutė ant stalo pakeičiama į cinamono kvapo, kad ypatinga šiluma apgaubtų pečius. Meduolius kepame ir juos kartu su laiškais artimiesiems siunčiame gruodžio pradžioje, kad mažas stebuklas aplankytų juos dar iki Kalėdų. Dovanos vyniojamos prieš pat šventes, nes kartu įdedame ir pačių keptų sausainių. Gruodį galvojame apie besibaigiančius metus ir svajojame apie ateisiančius. Planuojame, rašome svajas, veiksmų planus ir padėkos laiškus ir meldžiame, kad pakaktų drąsos svajoti plačiai, veikti kryptingai, džiaugtis ir dalintis dosniai.

Ar lengva? Lengva. Nes Kalėdos ateis. Pas visus. Ir nesvarbu, kokio dydžio eglutė, ar kokios vertės dovanos po ja. Svarbu, ar Kalėdos bus įleistos į širdį…

Kas Tau yra Kalėdos? Ar jų lauki? Kuo jas apdovanosi, kai jos ateis pas Tave?