+370 618 66888 mokymai@infinitas.lt

Pažintys

visos-pazintys-naudingos

Atraskite naujų ir palaikykite senas. Visos pažintys turi būti naudingos ir reikalingos. Dalykitės tuo su kitais.

Būkite kaip įmanoma su daugiau žmonių, bendraukite su jais, stenkitės išmokti vis ką nors naujo. Tai ilgas procesas, bet jis duoda labai daug nenusakomų rezultatų. Juk pastebėti galima tai, kas išmatuojama.

Prisiminkite tuos žmones, su kuriais daug bendravote, bet dabar nesimatote kasdien. Per tą laiką bus įvykę daug pasikeitimų. Jei ilgainiui neberandate bendros kalbos su senaisiais bičiuliais – tai paaiškinama.

naudingos-pazintys

Dažniausiai tas, kuris bendravo su daugiau žmonių, pamatys, kad kitas žmogus tiesiog nesikeičia:

  • jo juokai tie patys;
  • jo pokalbiai apie daugiau ar mažiau tą patį;
  • jis domisi vis dar tuo pačiu;
  • reaguoja į viską taip pat ir t. t.

Kitaip sakant, toks žmogus nepasiekė nieko daugiau, nei jau žinojo, suvokė ir valdė. 

Žmonės, kurie daug bendrauja, auga šiek tiek kitaip:

  • jie visada turi, iš ko mokytis;
  • jie mato daugiau pavyzdžių;
  • jie susiduria su daugiau situacijų ir mato, kaip jose elgiasi skirtingi žmonės;
  • jie turi daugiau galimybių pritaikyti sau tai, ko labiausiai nori ir kas jiems tinka.

Šiuos pokyčius pastebėti visai paprasta, tik tam reikia skirti laiko. Niekas nevyksta staiga. Jei norite augti sistemingai, o svarbiausia – nuolat, pirmiausia šiam procesui reikėtų numatyti bent metus laiko, o pradėti – kaip galima anksčiau.

Jei yra noro augti daugiau už kitus arba norite įvertinti, kiek dar galite kaip asmenybė augti – tai įmanoma, tik pasistenkite į viską žiūrėti paprasčiau. Nėra būtina kiekvieną kartą  bendrauti vis su kitais žmonėmis.
Tiesiog labiau išnaudokite progas būti tarp tų žmonių, kurių dar gerai nepažįstate. Domėkitės jais:

  • bendraukite;
  • klausykite, apie ką jie kalba;
  • rodykite jiems dėmesį.

Galiausiai pastebėsite, kad ir jie Jus labiau pamėgs, būsite jiems įdomus pašnekovas. Tokioje kompanijoje visada išgirsite šį bei tą naujo ir naudingo. Be to, atpažinsite tuos, kurie mažiau auga kaip asmenybės. Tai skatins ne didžiuotis, kad esate geresnis nei kiti, bet padės visą dėmesį sutelkti į teigiamus dalykus ir nuolat siekti pažinti, papildomai bendrauti. Tai vienas iš pastovaus augimo požymių, tad darykite tai nuolat, kol norite tobulėti.

Beje…

Kiek asmenybių sutinkate kiekvieną mėnesį?
Ką iš jų išmokstate naudingo?

ikvepimas-naijiems-metams

ikvepimas naujiesiems metams

Ne kalendoriais, o įgyta patirtimi ar asmeniniais atradimais man labiau patinka matuoti savo gyvenimą. Taip jau yra, kad įjungę aukščiausią pavarą lekiantys metai, atrodo, pačiame sūkurio centre nešasi ir mane. Kartais tiesiog norisi už kažko nusitverti ir leisti sau pabūti sūkurio pakrašty. Tam, kad kurį laiką šiek tiek stabtelėti, apsidairyti, pasitikrinti, išgirsti… Tam, kad atsisukus į praėjusią atkarpą savęs paklausti:

  • ar išmokau besąlygiškai atleisti ir „paleisti“, jei atėjo laikas?
  • ar pakankamai puoselėjau santykius, kurie mane įkvepia bei suteikia tvirtybės?
  • ar buvau dėmesinga savo kūnui ir jo poreikiams?
  • ar pati sprendžiau, ar esu graži, protinga, įdomi… ir tai nepriklausė nuo to, ar kiti pritars mano nuomonei?
  • ar ryžausi naujiems sprendimams ir įgijau atsparumo kitų žmonių reakcijoms?
  • ar leidau sau daryti klaidas, verkti, mylėti, prašyti patarimo ar pagalbos – ir dėl to nesijaučiau silpna?
  • ar pavyko nepasiduoti puikybei  ir nelyginti savęs su tais, kuriems mažiau pasisekė?
  • ar dariau tai, kas įkvepia? Ar bandžiau suprasti Dangaus planą, skirtą man? Ar mano veikla buvo naudinga kitiems?
  • ar tobulėjau? Ar pasilikau sau teisę nežinoti to, kas manęs nedomina?
  • ar rami mano sąžinė?
  • ar išmokau maldose nieko neprašyti, bet pati išgirsti, ką man sako Dievas, atsakant jam savo teisingais veiksmais ir elgesiu?
  • ar mėgavausi kiekviena man skirta diena, leisdama sau flirtuoti su gyvenimu ir niekada neišduoti savęs?

Jei paklaustumėt, ar visi atsakymai į aukščiau išvardintus klausimus teigiami, atsakyčiau, kad NE, ne visi. Bet tam aš ir vėl pasiruošusi susitikti su dar vienu, nauju gyvenimo sūkuriu.

Pasauli, aš ateinu!

Tavo Rasa.

pozityvus-mastymas

Kaip išmokti atskirti tai, kas tikra nuo tuštybių mugės?

Ar Jums girdėtas terminas “pozityvus mąstymas”?

Turbūt apie tai jau esate girdėję tiek gero, tiek ne itin. Kaip ir apie viską. Sunku būtų surasti kažką, kas būtų vertinamas tik gerai ar tik blogai.

Tiek jau to. Ne apie vertinimą čia aš. Tiesiog noriu pasidalinti patirtimi bei savo įžvalgomis ir čia, nes pokalbiuose, seminaruose ar šiaip susitikimuose dažnai apie tai tenka ir girdėti, ir diskutuoti.

pozityvus-mastymas-gyvenimo-patarimaiVisas dėmesys į pozityvų mąstymą. O tiksliau – apie tai, kaip jis (ne)padeda.

Man labiausiai smagu, kad tiek daug tenka apie tai girdėti. Rimtai. Iškart pasakau, kad nesiremsiu nei vienu moksliniu tyrimu, nei vienu kitu straipsniu, ar kokia nors kita medžiaga.

Visa tai, ką surašysiu čia, yra tiesiog mano paties suvokimas, kas tas Pozityvus mąstymas yra ir kuo jis (ne)naudingas. Jei reikia tyrimų – tikrai jų rasit. Yra jų ginančių ir viena, ir kita.

Nepriimkite visko už “gryną pinigą”. Šis prašymas skirtas tiems, kurie sutiks su čia surašytomis mintimis. Visiškai to nesiekiu, nes nėra jokios prasmės būti aklu pasekėju. Kviečiu būti tiesiog studentu šioje srityje, ir rasti sau tinkamiausius variantus.

Ką galiu pasakyti tiems, kurie visiškai nesutiks – irgi gerai ;)
Tik taip pat prašau – būkit studentai ir nesekit aklai kitų idėjomis. Verčiau ieškokit tai, kas tinka Jums labiausiai ir karts nuo karto abejokit tuo, ką sužinot.

Visiškai nėra jokios realios tikimybės, kad tai, kuo tikit – visada bus tiesa. Reikia įrodymų? Jų apstu bet kokioje veikloje. Mano atminty dabar įsirėžęs vienas kandidatas į aukštus politikos postus… juo labai tikėjau kažkada, bet po tam tikrų jo pasisakymų, tampa šiek tiek keblu tinkamai vertinti situaciją.

Aš sau atsakymą apie pozityvų mąstymą turiu, tad koks jis (ne)fainas pasidalinsiu keliais sakiniais ir čia.

Visų pirma, paminėsiu tas skambias frazes, kurių tiek daug yra internete, mokymuose, draugų pokalbiuose ir t.t.

Ar jos padeda? Gal tada jos kenkia?

Žinot, turiu tokį palyginimą.

Tarkim, kad pozityvus mąstymas yra kaip kastuvas. Ar pats įrankis ką nors gali padaryti?

Taip, su juo lengviau iškasti duobę, bet ar jis pats tą duobę iškas? Žinoma, kad ne.

Man ši metafora atsako į daug panašių klausimų.

Yra sakoma, kad jos skirtos tik “mažo proto” žmonėms. Tikrai taip. Jų naudos nėra, jei yra tik tos frazės.

Aš savo dienoraštyje turiu daug pozityvių minčių ir man jos visai nekenkia, kad jos ten yra.

Tačiau jos turi savybę kenkti. Taip, jos kenkia, jei jomis nesinaudoji tinkamai.

Man patinka perskaityti knygą ir atsirinkti įdomias idėjas. Aš “valgau” įdomaus lektoriaus išsakytas mintis seminare ir iškart jas užsirašau į savo dienoraštį.

Paskui aš turiu erdvę, kur tas mintis panaudoti – aš tikrinu, ar tokia mintis padeda mano kasdienėje veikloje.

Visos tos mintys mane skatina veikti ir realiai patikrinti, kokią įtaką jos man daro.

Ir žinot ką? Jos daro teigiamą įtaką, kai aš imuosi veikti. Kai kurios man patinka, kai kurias aš mėgstu šiek tiek pakeisti, kad patiktų labiau.

Turiu jų aibes ir galėčiau prie daugelio situacijų pridėti kokią nors įžymaus žmogaus mintį, bet tai nereiškia, kad tas, kuris tą mintį užsirašys sau, iškart taps tokiu pačiu, kaip ir tos minties autorius.

Tas autorius turėjo nueiti gana nemažą kelią, kad suvoktų kažką tokio svarbaus.

pozityvumas

Pozityvus mąstymas, visų pirma, yra veiksmas, kuris yra tarsi palydovas to, ką darai.

Gerai, įsivaizduokim tokią štai situaciją. Manau, kad ji tinkamai iliustruoja tai, kodėl Pozityvus Mąstymas visiškai neveikia:
1. Aš kalbu sau mantrą ar pastoviai perskaitau kokią nors įkvepiančią citatą, bet mintyse galvoju, kad „blogiau jau negali…“.
2. Aš skaitau pozityvumo pilną kūrinį, bet net namuose vaikštau nusiminęs. 
3. Aš pasitempęs sėdžiu darbo vietoje ir svajoju apie aukštesnes pareigas ar didesnį atlyginimą, bet mintyse keikiu savo šefą, kolegas ir dar vanoju save patį, kad patį kvailiausią sprendimą, kurį padariau, tai yra būtent šis darbas.

Kaip galvojat – ar bent vienas iš čia esančių scenarijų mane padarys realiai laimingesnį ir kokiu nors magišku būdu nuskraidins iš jau daug kur aprašytos „komforto zonos“ į ten, kur „vyksta stebuklai“. Nieko panašaus neatsitiks!

O taip dažnai ir būna, kad pozityvaus mąstymo kritikai ir paima tik vieną iš trijų svarbiausių sąlygų ir ją sudirba į miltus ir tada labai garsiai trimituoja, kad pozityvus mąstymas yra nieko vertas ar net kenkia.

Ir tikrai taip būna, nes laimėt čia galima tik tada, kai mano Dėmesys yra teigiamas, mano visos Mintys ir netgi Kalba yra švari ir skatinanti veikti, o savo visu Kūnu parodau, kad esu rimtai nusiteikęs eiti į link tikslo ir netgi atsikelti šimtą kartų, kai parklupsiu tame kelyje.

Jei būsi nusiminęs ir toliau darysi tai, ką darai – tikrai ateis momentas, kai net pradėsi verkti dėl to.

Tačiau tikrai idiotiškai atrodysi, jei tą pačią dieną nubrozdinsi savo ir kaimyno automobilį, pamesi piniginę ir būsto raktus, o vistiek stovėsi išsišiepęs ir kartosi kokią nors motyvuojančią frazę, kaip “Klaidos yra tavo bandymų įrodymai”.

Kvaileli, geriau susiimk, nes jei tokia Tavo dienos seka, tai kitą kartą ir galvą prasiskelsi ☺.

Kviečiu būti sąmoningais ir į viską žiūrėti ne pro rožinius akinius, o realiai įvertinant situaciją ir joje ieškant bent vienu punktu daugiau teigiamų nei neigiamų dalykų.

Ir dar prie to paties: atskirkim, kas kam yra reikalinga ir nevertinkim kito pagal savo kurpalių.

Jei kam nors atrodo juokingos tos motyvuojančios citatos – tai tegul skaito mokslinius traktatus ir tyrimus.

Žemėje yra labai daug žmonių ir jų poreikiai yra labai skirtingi. Vienam ta citata gali pakeisti gyvenimą (ir tai esu matęs), kitam reikės 20-ies metų trukusio mokslinio tyrimo, kad tik patikėtų kažkuo.

Galim dėlioti, kaip tik norim, bet rezultatus mes kiekvienas turim tokius, apie kokius galvojame. Nėra čia toks labai greitas procesas, nes nuo Galvoti iki Turėti gali susidaryti nemažas laiko tarpas. Ir jame privalu daug ką Nuveikti, kad tas rezultatas atsirastų. Ir kiekvieną veiksmą dar seks Emocija bei Įsitikinimai.

Tai va, čia vien pozityvus mąstymas yra visiškai bevertis, jei jis neseka mūsų veiksmų. Ir tuo pačiu – jis yra galinga jėga, jei mes tikime tuo, ką darome, pastoviai patikriname, ar tai tikrai veikia ir koreguojame veiksmus, jei negauname norimo rezultato.

Matot, pozityvus mąstymas padeda pasiekti rezultato tik tada, kai jį lydi veiksmai.

Jei jis veiktų be jų, tai ir mano kastuvas galėtų kasti duobę be mano indėlio.

Mintyse aš vis pergalvoju, kokiam skaitytojui rašau visa tai… Ir man “piešiasi” tik tai, kad čia ateina siekiantis augti Žmogus, kuris yra sąmoningas ir moka įvertinti visus ir prieš.

Jis aiškiai suvokia, kokią istoriją kas rytą sau pradeda pasakoti.

Jis veikia, stebi, klysta, keičia ir galiausiai turi. Ir net nepastebėdamas to – nesavanaudiškai dalinasi tuo, ką turi ir tuo pačiu gauna daugiau to, ko pats nori.

Man tai yra pozityvumas, kuris padeda. Ir, beje, visiškai nebūtina su tuo sutikti.

asmeninis dienorastis

Vienas iš tų laukiamų momentų, kai esi beveik finišo tiesiojoje, bet dar nematai finišo juostos. Ši žinutė tiems, kas ieško prasmingos dovanos (manome, kad tokią sukūrėme). Pasidalinkite su draugais, jei galit  ;)  Dėkui iš anksto!

Asmeninis dienoraštis – Infinitas. Šis dienoraštis yra mūsų abiejų. Tavo dalyje suguls Tavo mintys, idėjos, įžvalgos. Mano mintis jame jau rasi. Padovanok jį sau arba artimam Žmogui. Naujiems metams šis dienoraštis jau bus Tavo pašto dėžutėje su asmeniniu palinkėjimu.

Įkvepianti Lauros Samukėnaitės istorija

Sunki pradžia ir stulbinantys pasiekimai arba -Nuo vištos kulšelės iki deimantų...-

Ši dalis yra skirta istorijų rubrikai. Ir čia apie tas istorijas, kurios tikrai nutiko kažkam. Kartais čia bus interviu, kartais – tiesiog įkvepiančių istorijų herojaus pasakojimas.

Su Laura esam pažįstami nuo studijų laikų. Kartu lankėm tą patį fakultetą, tik pasirinkom skirtingas specialybes. Tuo pačiu – daug laiko skyrėm studentiškai veiklai. Taip praėjo trys studentavimo metai. Tada Laura (kaip ir nemaža dalis studentų) išvyko uždarbiauti į JAV…

Čia galima daryti pauzę. Ir ta pauzė yra maždaug 14-os metų trukmės. Taip, būtent tiek mes nesimatėm, tačiau likome bendrauti virtualiai.

Kai žinojau, kad aplankysiu Niujorką, tai ėmiausi žiūrėti, ką jame pažįstu. O pažįstu ten tik Laurą. Na, tarp keleto milijonų žmonių žinoti bent vieną – jau visai gerai ;).

Kodėl ši istorija atsiduria Infinite? O todėl, kad Laura turi ką papasakoti. Ji apie tai pasakojo, kol vaikščiojom Centriniame parke, pačiame Niujorko viduryje. Ji pasakojo, o aš ėjau susiėmės už pilvo. Negalėjau nustoti juoktis, o vėliau ir kilo mintis, kad visa tai, ką ji papasakojo, turi sužinoti ir kiti. Šiame jos pasakojime nebus vardų, bet tie, kas skaitys gal net atpažins save.

Taigi, nei pagražinta, nei nugludinta. Viskas taip, kaip Laura Samukėnaitė, buvusi KTU studentė išsikėlė į Jungtines valstijas, kaip siekė savo svajonės, su kokiomis aplinkybėmis susidūrė ir kaip visa tai įtakojo jos gyvenimą, kurį gyvena dabar.

Gero skaitymo ir pabuvimo už Atlanto :)

Pirmosios dienos Jungtinėse Amerikos Valstijose

Pirmosios dienos buvo praleistos New York’e. Tada nuojauta sakė, kad  tikrai noriu čia gyventi. Miesto didybė tiesiog užbūrė mane. Žinojau, kad kelias nebus lengvas, nes jau antrą kartą buvau Amerikoj. Taigi, sėdau į autobusą ir keliavau į Ocean City, New Jersey valstijoje, kur jau mano kursiokai buvo nuvažiavę. Jie nešvaistė laiko Manhattene, bet man reikėjo dar kartą sau parodyti, kad bus tikrai verta atsidurti čia kad ir kaip sunku bus.

Kai pirmą kartą pamačiau šį miestą per TV, pasakiau sau, kad čia ir gyvensiu ateity! Tada visiems atrodė, kaip neįgyvendinamas dalykas, bet po 13-os metų atsiradau būtent čia. laura

16kg lagaminas ir kelionė užsibrėžtų tikslų link

Pagaliau atvykau į sustojimą Ocean Cityje. Išsikeliau savo, kaip dabar prisimenu, 16kg lagaminą, kuriame buvo visas turtas, kuriuo turėsiu prasiversti ilgą laiką. Toliau net nežinojau kur eiti… nei telefonų tada neturėjom, nei adreso, kur grupiokai apsistoję, tada nežinojau. Paprasčiausiai ėjau miestelio gatvėmis ir ieškojau pažįstamų veidų. Gal kažkur po pusės dienos susitikau pažįstamą parduotuvės tarpdury. Labai apsidžiaugiau! Jis mane priėme apsistoti viešbutyje kelias dienas, kol susirasiu būstą ir darbą.

Ocean City’s – mažas miestelis prie vandenyno, kur vasaros metu suvažiuoja daug Europiečių uždarbiauti. Mūsų, lietuvių, ten buvo gana daug. Po kelių dienų aš susitikau ir savo grupiokais, su kuriais planavom gyventi kartu. Jie susirado dviejų kambarių namą su viena vonia ir tualetu. Mūsų buvo aštuoni. Tai po keturis žmones į kambarį. Iki šiol nesuprantu, kaip mes visi sutilpome.

Netrukus susiradau du darbus. Turėjau vieną išeiginę per dvi savaites. Vienas darbas buvo picerijoje, o kitas viešbutyje. Alga buvo minimali, penki doleriai per valandą. Picerijoje buvo gerai tuo, kad gaudavom pavalgyti fri bulvyčių ir retkarčiais picos, kai šefė buvo geroj nuotaikoj. Pirkti maistą pačiai pinigų iš pradžių nelabai ir užteko, nes, neduok Dieve, pritruks nuomai!

Sunkaus gyvenimo kuriozai

Visiems buvo gana sunku. Truputį lengviau buvo tiems, kurie buvo atvažiavę porelėmis, nes gali atsiremti viens į kitą ir finansiškai, ir morališkai. Visi buvom pavargę, nepavalgę ir pikti ant savo darbdavių, nes kai kurie visiškai su mumis nesiskaitė. Niekados negalvojau, kad gyvenimas čia bus toks sunkus. Tuo metu gyvenimas Lietuvoje atrodė tarsi aukso gabalas. Pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia maisto nepriteklius.

Niekados nepamiršiu, kai vieną dieną grįžau namo, o iš virtuvės sklinda malonus kvapas. Įeinu į virtuvę, o ten – grupiokė verda vištos kulšeles savo vyrukui… aš kaip užhipnotizuota stovėjau tarpdury ir žiūrėjau, kaip ji maišo samtį puode…

Šitas momentas išliko mano atminty ir pastumėjo mane eiti toliau į priekį ir siekti geresnio gyvenimo. Po dviejų mėnesių išvažiavau į kitą miestą. Laikinai apsistojau pas draugus, kurie mane priglaudė, kol susirasiu kitą darbą bei gyvenamą vietą. Darbą susiradau ir rinkausi tokį, kuris geriausiai apmokamas. Likau prižiūrėti mažus vaikus. Kitus darbus dirbti tiesiog neturėjau reikiamos kvalifikacijos. Baigti trys kursai KTU čia tiesiog nieko nereiškė. Sunkiausia buvo peržengti per savo ego, kad dirbu tokį darbą. Visą laiką sau kartojau: “Tai laikina.”

Tikslas, kuris kasdien vedė pirmyn

Turėjau tikslą ir jo siekiau. Sakiau sau, kad dirbsiu tol, kol susitaupysiu pinigų universitetui. Fashion Institute of Technology – buvo mano pagrindinis tikslas. Troškau baigti vieną iš geriausių Dizaino universitetų. Buvau jį nusižiūrėjus ir apsiskaičius nuo tada, kai buvau dar 19-os metų.

Lūžis ir stiprus palaikymas

Praėjo keturi mėnesiai, kol galiausiai “įsivažiavau” šį šiokią tokią rutiną. Kai staiga įvyko tai, kas vadinama “9/11”. Aš palūžau emociškai. Buvimas svetimoj šaly, be tėvų  ir dar toks teroristinis įvykis. Visa tai mane labai išgąsdino. Žinojau, kad tėvai taip pat labai pergyvendavo. Aš pati kėliausi su ašaromis, o guliau –  verkdama. Tada nusprendžiau pasikalbėti su mama. Jau buvau susiruošus pasiduoti ir grįžti namo. Bet mano mama, puikiai mane žinodama, pasiūlė pabūti dar keletą mėnesių ir pažiūrėti kaip viskas seksis. Iki šiol esu jai dėkinga už visa tai: už paramą, kai jos labiausiai reikėjo, kad nepasiduočiau ir nepadaryčiau klaidos, dėl kurios būčiau gailėjusis visą gyvenimą.

Aišku, po kelių mėnesių jau nebenorėjau grįžti. Pradėjau studijuoti dizaino terminus anglų kalba. Visa tai dariau po darbų, savarankiškai. Kam? Tam, kad būtų lengviau universitete viską susprasti. Daug kas sakė kad neįstengsiu įstoti į FIT (Fashion Institute of Technology), nes yra labai didelė atranka ir studentai suvažiuoja iš viso pasaulio šalių. Pirmą kartą nepapuoliau į atranką, nes mano piešiniai neatitiko standartų. Eiti mokytis papildomai? Taip, nes kitaip tikrai nepasieksiu tai, ko trokštu.

Dar viena nauja pradžia ir pokyčiai

Kai pirmą kartą atėjau į klasę, tai užsiėmiau už galvos. Pamaniau, kad tikrai neįstengsiu, nes to niekados nesimokiau KTU, o čialaura-infinitas dar viską reikia suvokt svetima kalba. Niekur dingt negalėjau, nes užšiuos mokslus sumokėjau didelius, sunkiai uždirbtus, pinigus. Po truputį įsikibau į mokslus, o kai mano sukurta ir pasiūta suknelė papuolė į Universiteto stendą, tai suvokiau, kad tai buvo pirmas įrodymas sau pačiai, kad sunkus darbas, užsispyrimas ir ambicijos gali daug. Po to mokslai sekėsi puikiai, pradėjau pasitikėti savo jėgomis. Mano dizainas buvo labai vertinamas tiek studentų, tiek profesorių. Baigiau Universitetą Phi Theta Kappa laipsniu.

Per tą laiką, kol mokiausi, pakeičiau keletą darbų. Nebuvo malonu dirbti tai, kas pačiai nepatinka, o ir darbdaviai nebuvo itin mieli. Daug kam strigdavo tai, jog esu emigrantė. Vieną darbą teko palikti tik dėl to, kad mano vadovė pasakė, jog nesitikėčiau uždirbti daugiau nei amerikiečiai… Tai tikrai neteisinga!! Nusprendžiau išeiti, nes nenoriu tarnauti žmonėms, kurie neturi pagarbos kitiems.

Priartėjimas savo svajonių link

Susiradau naują darbą privacijoje, juvelyrikos kompanijoje. Pradėjau nuo sekretorės pareigų. Po dviejų metų mane įvertino vadovybė, pastebėjo, kad esu ambicinga ir noriu visko išmokti, tad suteikė galimybę, kuria pasinaudojau – pradėjau mokytis apie deimantus (Gemological Instute of America). Nuo tada dar labiau pradejau lipti laiptais lauros-papuosalaiį viršų. Pradėjau kurti dizainą brangiems papuošalams. Įmonė pasitikėjo mano talentu ir leido viską bandyti. Nors ir pabaigiau rūbų dizainą, bet likau dirbti su jais. Esu labai dėkinga jiems už pasitikėjimą mano jėgomis. Ir jei kada jausdavausi nusiminusi – šefo žodžiai “visada matyk didesnį paveikslą” pakylėdavo mane.

Aišku, trumpai čia visko nesurašysiu, bet dabar turiu mylimą ir labai kūrybingą darbą, žmonės su kuriais dirbu, tapo man tarsi šeima, o laimingi klientai, prie kurių laimės pati prisidėjau – visiška pasaka!

Pasižiūriu dabar į savo gyvenimą prieš keturiolika metų ir pilnai suvokiu, kad viskas yra įmanoma, jei tik turi tikslą ir sieki jo. Galima sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol kas nors paduos viską ant lėkštutės. Girdėjau, kad tai yra įmanoma, tik nepamenu, kurioj pasakoj tai yra parašyta.

Tikslo siekimas yra pastovus ir ambicingas darbas, kur niekada negali sustoti.

Man reikia energijos. Energijos reikia tam, kad realizuočiau tai, ko noriu pats ir tai, ką  man siūlo gyvenimas.

Jei stebiu giliau, tai suvokiu, kad man reikia ne energijos, o patyrimų. Patyrimai sukelia vidinius jausmus ir emocijas. Ir šių jausmų spalvingumas leidžia man jaustis gyvu.

Būtent dėl šių patyrimų aš dirbu, ilsiuosi, sportuoju, myliuosi.

tikslu-realizavimas

Dažnai “sėkmingą gyvenimą” sugretiname su pinigais, laisve, įtaka. Taip, pinigai leidžia nupirkti stiprias emocijas. Emocijas, kurios nepalieka abejingų ir suvirpina net įstingusią sielą.

Todėl nuo vaikystės keliam sau ambicingus tikslus ir daug investuojam į gyvenimą, kad jas realizuotume. Bet pasikartosiu – ne patys tikslai iš tikrųjų mums reikalingi, o pojūčiai, kuriuos patiriame juos realizuodami

Pojūčiai atsiranda iš kontakto, iš santykio, kai susitinka mūsų vidus su išore. Šis susitikimas sukuria kažką naujo. Mūsų vidinė idėja virsta forma. Vidinis jausmas virsta garsu arba žodžiu.

Aš apkabinu kitą žmogų ir kartu su juo tampu vienu. Visa tai – lyg dieviška kūryba. Per šiuos procesus mes nuolat keičiamės patys ir keičiame savo aplinką. Ir tai sukuria energijos kaitą. Būnant tokiame kontakte ar santykyje, energija nuolat pasipildo. Pats kūrybinis procesas generuoja energiją. 

Kontaktas – tai vidaus ir išorės susitikimas. Ir mes dedame labai daug pastangų, kad pasiekti ambicingus tikslus, būti geriausiais, turtingiausiais. Mums reikia ekstremalių pojūčių, ryškiai mėlyno dangaus ir aukštų bangų. Tačiau tokie stiprūs patyrimai patiriami mūsų išore, ne vidumi. Ir po kiekvieno patyrimo mums reikia dar daugiau. Reikia daugiau išorėje, nes mūsų vidus aptingsta. Žinau, nes buvau tame ir patyriau tai.

Jei suvoki, kad santykis – dviejų dalių susitikimas, tai laimingam gyvenimui neužtenka tik išorinių sąlygų. Vienuolių išmintis labai paprasta: jie pasirenka asketišką gyvenimo formatą, kad taptų jautresniais. Ir šiame jautrume, stebėdami gamtos sezonus, jie išgyvena gražiausius patyrimus. Jie tarsi išvalo save nuo viso triukšmo. 

Dabar aš nepropaguoju asketiško gyvenimo. Bet jei bėgime link naujų tikslų Jums baigėsi resursai – sustokite, nurimkite ir įleiskite į save tai, kas yra šalia.

Aišku, savo vidaus paruošimas – irgi sunkus darbas,  nes eidami į tylą ir asketišką gyvenimą, mes susitinkame su vidiniu neapibrėžtumu. Tai sukelia didelį nerimą įprastam gyvenimo formatui. Šiame procese nėra prasmės, nėra krypties, nėra aiškios pozicijos, nėra atsakomybės, nėra tvarkos. Tai tikras iššūkis kontroliojančiam protui.

Todėl savo vidumi žmonės pradeda domėtis tada, kai nusivilia išore. Tada prasideda paieškos: pradedama lankyti jogą, praktikuoti meditaciją, sąmoningą kvėpavimą, autentišką šokį, tyrinėjame savo balsą, bandome groti muzikos instrumentais.

Taip lyg praplečiamas savo paties jautrumas, kad kūrybiniam kontaktui būtų daugiau galimybių. O kai kūrybiniam kontaktui yra erdvės, tai kūryba užpildo mūsų gyvenimą… mano gyvenimą. 

Tada atsiranda energija, laimė ir sveikata. Iš esmės man labiausiai ir reikia šių dalykų.

ne patys tikslai ištikrųjų mums reikalingi, o pojūčiai, kuriuos patiriame juos realizuodami. (2)

Kai suprantu energijos veikimo principą, įgyju daug priemonių būti susijungęs su ja. Aišku, vien supratimo neužtenka. Reikia save paruošti  subtilesniems procesams. Šį paruošimą galima integruoti į savo kasdienybę tiesiog mažais žingsneliais – sustojant dienos įvykių gausoje ir atkreipiant demėsį į savo vidų. Mes tarsi sustabdome laiką ir pailsime nuo rutinos.

Tuo pačiu – sukuriame kontaktą su savimi ir su šiuo kontaktu grįžtame į išorę. Tokie sustojimai gali būti ilgesni ir gilesni, priklausomai nuo to, kiek leidžia kiekvieno gyvenimo ritmas ir proto veikla.

Ir šis ritualas tikrai atsiperka, nes leidžia jaustis laimingu be išskirtinių sąlygų. Leidžia atstatyti energiją bet kokiame gyvenimo ritme.

Todėl rekomenduoju išbandyti šią trumpą meditaciją. Gali būti, kad nuo šio pabandymo prasidės Jūsų gyvenimo nauja kryptis. Arba naujas gyvenimo formatas. 

 

Foto autr. Vi Kontrimaite

Eksperimentas: Kaip aš pradėjau keltis 4 valandą ryto, kiek dienų tai ištvėriau ir ką iš to išmokau?

Klausimas: ką sveiko proto žmonės daro, jei jie rašydami bakalaurinio darbą pradeda dirbti iki ketvirtos valandos nakties, o miega iki pat vidurdienio?

Atsakymas: aš nežinau.

Bet štai ką dariau aš, po kelių tokių naktinių darbų mėnesių – nusprendžiau, kad per vieną naktį visiškai apsukti savo miego laiką ir pradėti KELTIS ketvirtą ryto yra geniali mintis.

 

Nuo 04:00 -> 12:00 miego rėžimo…
…Į 21:00 -> 04:00 rėžimą.

Genialu, tiesa?

Na, tiesą sakant, ne itin. Galbūt padariau klaidą neklausydamas pats savo kadaise išbandyto ir aprašyto mažų žingsnelių metodo. Galbūt klaida kita.

Bet apie tai vėliau. Šios vasaros Liepos ketvirtąją aš nusprendžiau „susitvarkyti“ savo miego laiką ir štai, ką patyriau.

 

Grafikai, matematika ir kita (man) įdomiausia dalis

 

Jeigu nekenti pieštuku braižytų linijų ant sąsiuvinio lapų, matematikos ir kitokių mokslinių (čia jie nelabai moksliški) dalykėlių… Prašau pakentėk. Aš neilgam. :-D

Pirmiausiai pažvelkime į miego trukmės per dienas grafiką. Kartu jame kreivėmis pažymėtas ir atsibudimo bei užmigimo laikas.

 

grafikas-1-Autr.-Danielius-Goriunovas

 

Tuomet palyginkime tai su mano savijautos pamiegojus grafiku. Savijautos vertė čia yra sąlyginė, pagal maloniausią dieną (plaukimą baidarėmis ir kėlimasį vėliausiai).

 

Grafikas-2-Autr.-Danielius-Goriunovas

 

…Hm. Taip. Nežiūrėk į mane šitaip. Leisk pasiaiškinsiu.

 

Eee… Bet palauk, tai ŠIEK TIEK ne 4 valanda ryto!
…Melagis, melagis! Mirtis tau, Danieliau!

 

Ei, ei. Ramiai. Žinau, pavadinime žadėjau ketvirtą valandą ryto. Tačiau jau penktą dieną mano miego laikas peršoko iki šeštos valandos ryto, o tryliktą – grįžo prie penktos.

 

Aš tai žinau. Ir man pačiam keista, kaip tai nutiko.

 

Nes visgi, susiplanavau keltis ketvirtą valandą. Net Debesylos feisbuke papasakojau, kad tai darysiu… Tačiau taip gyventi ištvėriau vos penkias dienas.

Žavu, tiesa? Aš tikras beprotiškų tikslų siekimo įkvėpėjas. :-D

Todėl geriau leisk šį straipsnį šioje vietoje pakreipsiu šiek tiek artimesne tiesai linkme – leisk toliau pasakosiu, kaip apskritai sekėsi keltis taip anksti, nors ankščiau tris mėnesius tokiomis valandomis eidavau miegoti.

Nes, nors ir būtų smagu parašyti straipsnį apie kėlimasį TIK ketvirtą ryto ir taip patekti ant pagrindinio Delfio puslapio… Šį kartą man to padaryti nepavyks. Mano šis eksperimentas šiek tiek nepavykęs. ;-)

 

Bet tik šiek tiek. Mano įsitikinimu tokie potyriai nėra blogai. Jie tik eksperimentų dalis. Tai nutinka visiems.

 

Toks išbandymas man buvo pirmasis toks gyvenime. Ir nepaisant formalios nesekmės – visą likusį mėnesį tęsiau su ankstesniais rytais, nei kada gyvenime patyriau.

Ir taip, iki šio iššūkio mano anksčiausias kėlimasis buvo 6:50, kai maždaug prieš 12 metų dar lankiau vidurinę mokyklą, o autobusai važiuodavo labai retai. Senokai.

Tarp kitko: Iššūkio metu vedžiau viešą dienoraštį internete. Tačiau pamatęs, kad jo niekas neskaito pradėjau rašytis į užrašinę. Deja užrašinę pamečiau. :(

 

Foto autr. Vi Kontrimaite
Foto autr. Vi Kontrimaite

 

Ką aš išmokau iš savo mėnesio su ankstyvu kėlimusi… Ir ką patarčiau tau, jei norėtum pakartoti mano iššūkį

 

Tačiau eksperimentas būtų buvęs bevertis, jei iš jo nebūčiau nieko išmokęs.

 

1. Malonūs rytai motyvuoja. Pirmasias penkias dienas rytai buvo geriausia dienos dalis. Pasisedėjimas balkone, paukščių giesmės ir saulės šviesa – tai padėjo man keltis ankščiau, nes tai buvo malonu.

2. O niūrūs rytai – ne. Ir tai priežastis, kodėl šeštąją dieną mano tikslas pasikeitė. Kokia prasmė keltis, jei lauke niūru, tamsu, lyja, o namuose net vidury vasaros – šalta? Niūriais rytais keltis nėra noro.

3. Miegoti yra gera. O ypač kai saulė neketina lysti iš už debesų bei net paukščiams rytas nuobodus. Pasilikti miegoti ilgiau – maloniau, nei keltis ir liūdėti.

4. Nori anksti kelti? Anksti gulk. Be miego numirsi. Ir aš tai patyriau, kai pirmiau miegot eidavau 21 valandą, o tik 22 užmigdavau dėl kaimynų pasisedėjimų kieme. Keliantis ketvirtą ar penktą ryto – eik miegoti bent 20-tą valandą.

5. Ausų kištukai užkemša ausis. Ir ačiū Dievui, nes jei jie to nedarytų – būtų blogi kištukai. Jie padeda nuo tų pačių kaimynų ir šeimos narių. Ir patikėk, net nusipirkus pigiausių po 1€ iš Tiger – jie veikia. Ausų neišdrasko. ;-)

6. Turi žadintuvą? Turėk tris. Ir aš rimtai. Lengva išjungti vieną žadintuvą, tačiau išjungti tris – sudėtingiau. Geriausias žadintuvas, tiesa, man kurį laiką buvo kaimynų gaidys, nes jis neklauso „snooze“ komandos. Bet ar kiekvienas tokį galime auginti?

7. Pabudome ir kelkimės. Ta nekenčiama mano vaikystės frazė. Egh. Tačiau keliantis ankstyvais rytais – tai būtina. Nes kitaip lengva vėl užmigti. Labai, labai, labai lengva.

8. Reikia draugą turėti. O aš turėjau Debesylietį Igną, kuris kartu su manimi bandė keltis ketvirtą ryto. Su juo pirmomis dienomis žaidėme žaidimą, kad jei neatsikelsime – žadinsime vienas kitą skambučiais. Pirmom dienom tai padėjo, tačiau vėliau Ignas dėl savo šeimos turėjo iššūkį mesti. Gaila.

9. Gaivus oras gaivina. Rimtai, atsikėlus atsidaryk tą fortkę ar langą. Šaltas oras atgaivina ir neleidžia užmigti. Papildomi balai, jei tai padarai jau pasiklojus lovą, kad nekiltu noras vėl šiltai miegoti.

10. Saulės ritmas nėra laikrodžio ritmas. Ir galiausiai… Dienų trukmės pokyčiai geriausiai matosi keliantis būtent anksti rytais. Nors pirmomis dienomis saulė tekėdavo ketvirtą valandą, tačiau po vienuoliktos dienos – jau tik apie pusę penkių. O tamsoje keltis ir jungti šviestuvą nei vienas, nei penkiolika su trimis trečdaliais.

Ar bent tokia sutrumpinta mano patyrimų versija.

 

O ar tu kada bandei keltis daugmaž aštuoniomis valandomis ankščiau,
nei tau įprasta?

 

Ar norėtum pabandyti? Na, nebūtinai aštuoniomis valandomis ankščiau. Galbūt tu, kaip aš dariau, nemiegi iki dvyliktos valandos dienos. Tada pakaks ir mažesnių pokyčių.

Bet visgi, ar norėtum keltis ankščiau? Padaryk tai.

Ir prašau – parašyk komentaruose žemiau arba tiesiai man el. paštu danielius(eta)debesyla.lt, kaip tau sekėsi.

Arba jei jau ilgą laiką gyveni ankstyvu ritmu – kaip tau pavyksta? Man įdomu, nes nors mano šis eksperimentas buvo šiek tiek sėkmingas, jis nebuvo LABAI sėkmingas…

…O jei kada norėsiu pakartoti eksperimentą iššūkio formatu – man reikėtų dar pasimokyti. ;-)

Tavo,
Danielius

 

povilo-dienorastis

2015 m. Lapkričio 20 d. Penktadienis

Šiandien lyg dar vienas patvirtinimas praskriejo mintyse. Ruošiuosi seminarui, deduosi reikiamas priemones ant stalo, karts nuo karto pasisveikinu su į salę atėjusiais seminaro dalyviais, kai staiga įeina du kolegos ir šnekučiuojasi tarpusavyje…

 

Viena mintis iš jų pokalbio įstrigo galvoje: “Nėra nieko neįmanomo. Čia tik laiko klausimas.”

Nežinau ar čia kažkiekno kito frazė ar jie patys sugalvojo, bet man viduj toks garsus sušukimas:

“VAUUUU!!!”

povilo-dienorastisNa argi yra man kas nors neįmanoma dabar? Aišku, kad yra. O ar tai reiškia, kad visa tai ir bus neįmanoma visada? Tikrai NE!

Dar vidurinėj mokykloj aš negalėjau žodžio prieš klasę pralementi, o dabar – ne tik, kad vedu seminarus, bet net jų metu galiu semtis paprastų, bet labai neprastų minčių.

Stoviu toliau, sveikinuosi su vis ateinančiais dalyviais į salę, o viduj toks fainas jausmas. Na, gal ne drugeliai laksto, bet vistiek…

Šypsausi ir dėkoju Visatai, kad viskas vyksta ir vyksta būtent taip.

 

motyvacija-padaryti-daugiau

 

Kartais kai kuriuos pamokymus esame linkę suprasti šiek tiek kitaip, nei jie pateikiami. Tai natūralu, nes visi interpretuojame, svarstome ir suvokiame savaip, pagal savo sukauptą patirtį.

Vieną iš įsimintiniausių pamokymų perskaičiau Napoleono Hillo knygoje „Ženk papildomą mylią“.

Buvo akimirkų, kai ir aš pats jį suvokiau skirtingai. Po kurio laiko, gerai apgalvojęs ir padiskutavęs su protingais ir gerbiamais žmonėmis (tokių visada yra aplink kiekvieną iš mūsų), suvokiau, kad papildomos mylios žengimas yra paprasta metafora, kurią galime pritaikyti savo kasdienybėje. Bet kur ir bet kada, kai tik ką nors veikiame.

Būna, kad kartais šiek tiek nepatenkintas žmogus atsisako ką nors papildomai darbe daryti. Juo labiau, jei už tą papildomą veiklą darbdavys jam neatsilygins.

Arba situacija, kai viena pusė nesivargina imtis veiksmų, kad pagerintų santykius, kol to paties nepadaro antroji pusė.

Panašių situacijų yra daugybė ir jos labai įvairios. Tik šios istorijos esmė yra šiek tiek kitokia… Kai kalbuosi su žmogumi, kuris sakosi nesiruošiantis imtis jokių papildomų veiksmų savo darbe ar santykiuose, aš tiesiog paklausiu:

• Ar tai yra tas darbas, kuris Jus džiugina?

• Ar tai yra tie santykiai, dėl kurių galėtumėte padaryti bet ką?

Kartais mes atsiduriame aklavietėje ir tiesiog darome tai, ką esame įpratę daryti:

• būname su žmonėmis dėl patogumo;

• dirbame tą patį darbą dėl to, kad dar nesame pasiruošę keistis šioje srityje;

• nepastebime savo keistinų savybių, kurios jau nebepadės mums pasiekti to, ką norėtume daryti ateityje ir pan.

mes VISADA esame pasiruošę daugiau daryti tai, ką tikrai MĖGSTAME (2)

Atkreipkite dėmesį į tai, kad mes VISADA esame pasiruošę daugiau daryti tai, ką tikrai MĖGSTAME. Ir darome tai su malonumu. Jei nesame tinginiai, padarome viską 100 %. O jei norime, kad būtų dar daugiau naudos – padarome ir papildomą vieną procentą. Atrodo, kad padarome tiek nedaug, o gauname stulbinamus rezultatus.

Tiek nedaug kartais lemia ypač didelius rezultatus:

• Vos dėl vieno laipsnio skirtumo vanduo užverda, verdantis vanduo virsta garais, garai pajudina garvežį.

• Mažiau nei viena sekundė skiria pirmąją vietą nuo ketvirtos, t. y. AUKSO medalį nuo NIEKO.

Visada tik patys esame atsakingi už savo pasirinkimus, o nuo tų pasirinkimų priklauso tai, ką turėsime šiandien, ryt, po metų… Nebūtina viską daryti vienu metu ir iš karto, nes galima didelė suirutė.

Veiksmams turėtume būti pasiruošę. Kita vertus, nereikia tikėtis, kad galime būti tikri, kas laukia prie finišo linijos. Jei būtume tikri, galbūt taip niekada ir nežengtume to žingsnio, kuris gali būti lemiamas:

• nauja pažintis;

• papildoma priežastis, imtis veiksmų;

• naujas artimo draugo pomėgis;

• pagalba tam, kuriam anksčiau nesiruošta pagelbėti ir pan.

Tai yra tas vienas papildomas procentas iš to, ką galėtume daryti iš visos širdies, t. y. vienas procentas prie to šimto.

Jis gali būti tikrai naudingas, kai viską įvertiname, pasveriame, apgalvojame ir imame veikti.

• Ką esate pasiruošę padaryti daugiau užsiimdami tuo, kam tikrai jaučiate aistrą?

• Kokia mėgstama veikla užsiimtum net ir už dyką?

rekomenduojamos-knygos

 

Andy Puddicombe – „10-ies minučių meditacija“

10-minuciu-meditacija

Tiesiog trumpai, aiškiai, paprastai. Ir dar – labai lengvai ir greitai skaitosi.

Gavau šią knygą dovanų nuo vienos Baltijos koučingo centro dalyvių grupės. Ir ji buvo būtent tai, ko tuo metu labai norėjau. Atrodo, kad perskaityti laiko taip ir neatsiras J.

Jis atsirado. Pakeliui į Braziliją. Net nepajutau, kaip knygos puslapiai ištirpo, o informacija taip giliai nusėdo, kad praktika prasidėjo iškart. Prasidėjo ir tęsiasi. O kai tęsiasi – tai ir rezultatai pradeda pasistebėt ;).

Kas dar labai patiko šioje knygoje, tai paprastas ir labai aiškiai suprantamas pavyzdžių pateikimas. Čia nebuvo pamokslavimas, kaip ką daryti. Čia tiesiog palyginimas, kuris labai padeda viską suvokti tada, kai imiesi daryti veiksmų.

 

Antoine de Saint-Exupery – „Mažasis princas“

mazasis-princas-knyga

Pirmą kartą šį kūrinį išgirdau dar vidurinėj mokykloj. Ir sunkiai jį galėjau suprast… Toks vaikiškas atrodė tada.

Ir dabar jis yra vaikiškas. Bet toks rimtas… Visi personažai yra tokie artimi šiai dienai. Jų tiek daug aplink. Belieka tik pasižiūrėt ar kuris nors iš jų šiandien nesi Tu.

Kartais gal esi tuo, nuo kurio viskas priklauso… gal tuo, kuris mėgina pamiršti savo gėdą… gal tuo, kuriam pravartu tiesiog pasižvalgyti po savo planetą ir pasitikrinti ar nepriaugo per daug baobabų.

Verta perskaityti bent kartą, kad suvoktum, kad užaugti iki vaiko lygio yra ne taip jau ir paprasta. Tačiau labai labai naudinga ;)

 

Kazuo Inamori – „Gyvenimo filosofija“

knyga-gyvenimo-filosifija

Autorius perteikia tai, kuo pats gyvena. Gal sunku bus viską priimti tiems, kas nemėgsta patarimų, bet čia į juos verta pasižiūrėti tiesiog kaip į galimą variantą. Kazua Inamori patirtis kalba pati už save ir jo filosofija tikrai nebus priimtina visiems.

Turbūt to autorius ir nesiekia. Tačiau štai ką galima atrasti šios knygos puslapiuose: būdus ir principus.

Viskas aišku, ką mes turime pasiekę ir gana aišku, kaip tai pasiekėm.. dėl to pravartu pasižiūrėti, kokiu nusistatymu gyvena Žmogus, kuris visai atvirai pasidalina tuo, ką pasiekė per savo gyvenimą.

 


Scroll to Top