Ne visiems Kalėdų šventės kelia teigiamas emocijas. Gerai, jei šeimoje ir tarp artimųjų nėra prisikaupusių senų nuoskaudų ir šešėlių. Tuomet galima džiaugtis, mėgautis artumu, plėšti dovanų pakuotes, žaisti Alias ir kvatotis iš smagių apibūdinimų, persivalgyti ir tuo mėgautis… plepėti iki gilios nakties prie eglutės, pasakojantis smagias, senas, mielai pažįstamas istorijas… Mhmm, kaip gera to laukti.
Tik kartais būna ir nevisai taip tobulai.
Būna, kad kokio nors šeimos nario dalyvavimas sukelia ne tokius malonius pojūčius. O gal prireikia susisiekti su giminaičiu, kurio stengiamės vengti. O gal šiaip šventės pažadina kokius prisiminimus, kurie nėra labai malonūs. Šis momentas sukelia neigiamą emociją… Pyktį, pasibjaurėjimą, nerimą… drauge su pojūčiu, kad tai našta: „kodėl aš ir vėl turiu per tai eiti?“.
Man reikėjo paskambinti. Tik paskambinti ir truputį pakalbėti. Parodyti dėmesį. Tik tiek. Bet aš radau labai puikių priežasčių, kodėl DABAR tai tikrai negaliu. Man juk reikia dar parašyti kelis laiškus. Dar man reikia supjaustyti daržoves salotoms. O ir šiaip – kad jau per vėlu šiandien. Geriau rytoj. Bus daugiau laiko. Aha.
Nes skambutis dėdei sugrąžina mane į vaikystės laikus, kai man jis atrodė labai grėsmingas, baisiai griežtas, didelis ir visai nesukalbamas. Ir nors dabar esu suaugusi moteris, o vienas mano sūnų jau studentas, mintis, kad reiks skambinti dėdei švenčių proga net nupurto vien apie tai pagalvojus.
Bet juk Kalėdų metas, atleidimo metas. Tiek daug visi aplinkui – protingi, dvasingi, išmintingi sako, kad reikia išlaisvinti save iš tokios naštos, kuomet vėl ir vėl turi išgyventi sunkias emocijas: „jei tik galėčiau atleisti ir paleisti, man daugiau nebereiktų kentėti“.
„Atleidimo“ idėja skamba labai patraukliai. Visai suprantama, kad nenorime kentėti.
Tačiau mano patirtis rodo, kad negali nuspręsti atleisti.
Atleidimas, kaip sako Ann Weiser Cornell, „gebėjimas pamatyti, kad Jus įskaudinęs žmogus darė tai, kas jam tuo metu atrodė geriausia“ nėra logiško mąstymo rezultatas. Aš labai protingai galiu sau paaiškinti, remdamasi visokiomis psichologinėmis teorijomis, iš kur man kyla šis nenoras skambinti dėdei, tačiau tai padeda tik trumpam – aš taip įtikinu save perlipti per save, paimti ir paskambinti. Tačiau kitai progai pasitaikius nemalonus pojūtis sėkmingai grįžta, turiu vėl tai išgyventi ir daryti tą patį įtikinėjančio spaudimo pratimą.
Hmm. Man taip netinka.
Štai ką padariau praėjusiais metais atėjus metui skambinti.
Pirmiausiai susiradau ramų kampą, atsisėdau, susikaupiau ir dėmesingai sutelkiau savo dėmesį į savo vidų. Tai proceso, vadinamo Focusingu, pirmasis žingsnis. Tuomet pradėjau galvoti apie tai, kad man reikia skambinti dėdei. Ir, kur buvęs, kur nebuvęs, viduje radosi pojūtis, panašus į nerimą. Anksčiau sakydavau: „aš vėl nervinuosi, nes reiks skambinti dėdei“. Šįkart pusbalsiu sau pasakiau kitaip: „jaučiu kažką savyje, kas nerimauja“. Vien šito pakako, kad viduje pasijusčiau žymiai ramiau, lyg būčiau tapusi didesnė, lyg būčiau pajėgi stebėti savo emocijas. Pojūtis visai nedingo, bet jis buvo DAUG mažesnis.
Tuomet padariau antrą žingsnį sakydama sau pusbalsiu: „jaučiu kažką, kas nerimauja, jaudinasi, kad reiks skambinti dėdei… ir aš sakau tau „labas““. Ir su tuo pasisveikinimu man lyg koks mazgelis pilve atsirišo, kūnas atsipalaidavo, o viduje radosi toks didesnės erdvės pojūtis. Buvo labai gera taip jaustis, tai aš dar pasėdėjau ir pasimėgavau visą dėmesį sutelkusi į savo vidų. Po to lengva ranka pasiėmiau telefoną ir susukau dėdei. Šį kartą man buvo lengva jo klausytis, pastebėjau, kad jis nekaip jaučiasi ir kad labai apsidžiaugė mano skambučiu. O man skambutis nesukėlė jokių nemalonių emocijų.
Man buvo labai įdomu, kas bus per kitas šventes, kai man vėl reiks skambinti? O per kitas šventes dėdė paskambino pats ir mes vėl puikiai pasiplepėjome, jis pasipasakojo, kaip gyvena, aš papasakojau apie savo šeimyną.
Išjungusi telefoną staiga supratau, kad JIS negrįžo!!!
Mano nerimas negrįžo. Išėjo visiems laikams. Ar tai reiškia, kad atleidau savo dėdei? Kai dabar galvoju apie tą savo vaikystės epizodą, jis man nebekelia jokių neigiamų pojūčių, jis tiesiog yra ir tiek. Tiesą sakant, aš ėmiau prisiminti, kaip mes su mano pusbroliu išdykaudavome, taip tikrai prisišaukdami bėdos. Tik dabar man tiek prisiminimai visai linksmi.
Žinoma, mes tikimės, kad nemalonios emocijos pasikeis. Tačiau tai, kad mes laikome jas neteisingomis („aš jų nenoriu jausti!“) kaip tik ir yra tai, kas joms trukdo keistis. Kiekvienas nemalonus jausmas yra laikinas, jis yra pakeliui į kažkokį kitą pojūtį. Kai mes su juo pasisveikiname „labas, aš tave jaučiu“, mes pripažįstame, kad jis tiesiog yra. Pasitinkame jį taip, kaip jis YRA. Ir tai suteikia erdvę nemaloniam pojūčiui pasikeisti (tiesą sakant, tai suteikia erdvės pasikeisti ir pasauliui išorėje. Kai tai atsitinka, sakome, kad įvyko stebuklas).
Kodėl kai kurie pojūčiai išlieka tokie patys taip ilgai? Nes mes jų nepripažįstame, nepriimame.
Dėl įvairių priežasčių, apie kurias kada nors parašysiu. Kai nepriimame savo pojūčių jiems atsiradus, kai stengiamės nuo jų nusisukti, juos užgniaužti, arba iš vis sau sakyti: „nėra čia ko taip jaustis, nagi, greičiau nusiramink“ – tai puikus receptas, padedantis pojūčiams ir emocijos užstrigti ir nesikeisti. Nuolat grįžti ir apie save priminti.
Kodėl veikia pasisveikinimas?
Todėl, kad pojūčiai visada yra procese, kiekviename žingsnyje nešdami mums reikalingą informaciją. Pasisveikindami mes tik pastebime kokį nors etapą. Tai suteikia pojūčiams erdvės pasikeisti ir parodyti mums, koks yra tinkamas pirmas sekantis žingsnis. Mano atveju reikėjo paimti telefono ragelį ir surinkti numerį.
Lengvumas ir laisvės pojūtis radosi iš to, kad aš pripažinau savo nerimaujančią ir besijaudinančią dalį.
O kai jis radosi, man buvo visai paprasta tą palengvėjimo pojūtį pavadinti atleidimu dėdei. Kviečiu ir jus su kuo nors savyje pasisveikinti per šias šventes ir išsilaisvinti nuo kokio įsisenėjusio pojūčio.
Lengvumo Jums.
