
2015 m. Gruodžio 22 d. Antradienis
Šiandien klausiau įdomios paskaitos.
Pajaučiau, kad po kažkurių išsakytų minčių, su jomis susijusios refleksijos dėliojosi jau savo vaga. Pasižymėjau tik keletą žodžių, kad esmės nepamirščiau:
Tikėjimas, Noras, Atsisakymas, Dėkojimas.
Peržiūrėjau savo keletą gyvenimo metų ir pagrindinius sprendimus, kuriuos tada priėmiau. Ir apie veiklas, ir netgi apie santuoką. Taip pat pamenu, kad tuo pačiu metu buvo gana nemažai galimybių ar pasiūlymų. Tai kodėl vienus priėmiau, o kitų atsisakiau?
Šiandien tapo aiškiau. Na, gal net galima įvardinti, kad tapo kitaip aišku.
Visus sprendimus, kuriuos priėmiau ir toliau dariau veiksmus lėmė tikėjimas, kad tai tikrai yra sava. Nesakau, kad visais sprendimais likau patenkintas – tikrai ne. Buvo ir tų, kur patikėjau, bet dėl to ir pasigailėti teko. Blogai dėl to? Ne, nes daug ko išmokau. Išmokau, kad patikėti viskuo taip pat nėra gerai. ;)
Tada lyg susidėliojo suvokimas, kad nėra kalba apie tai, ko aš noriu. Turbūt yra visai normalu norėti. Ir normalu yra norėti daug. Daug prasčiau yra nieko nenorėti. Čia jau galima būtų įvardinti dvasinį skurdą: aplink tiek visko daug, o Tu nieko nenori…
Iš kitos pusės – kai ko nors nori, tai paprasta suvokti, kad tai, ką jau turi įgyjęs iš anksčiau, gali net nebūti Tau reikalinga.
Ką su tuo daryt? Paleist. Atsiskirti nuo to. Atsisakyti. Kitaip visada tas senas ir nereikalingas “turėjimas” vis seks iš paskos ir… oi, jis man niekur daugiau nebuvo reikalingas… ☺
Taip jis buvo reikalingas kažkada ir tada net buvau dėkingas už tai, bet kartais tiesiog ateina momentas, kai reikia padėkoti už tai, kas buvo, atsisveikinti su tuo ir judėti toliau.
Perskaičiau mintis. Ir kokia išvada kilo man pačiam?
Jei noriu kažko daugiau, tai nepasieksiu to su tuo, ką turiu dabar. Reikės išmokt naujo. Tuo pačiu – nusimest tai, kas dabar jau “paseno”. Verta natūraliai keistis, iš naujo įvertinti tai, ką turi ir kartais netgi atsisakyti to, kas paseno, nors su tomis “senienomis” gal ir yra patogu.