Ką darai tu, kai gyvenimas tampa nepakeliamas?

PASIDALINTI:

Kai gyvenimas tave prispaudžia… ką darai tu?

~ Akimirka pagalvojimui ir atsakymui ~

Aš tokiais atvejais – susitaikau.

Tačiau, ei, iškart įspėju – jei tavo mintyse jau prašvilpė mintis „ak, tas Danielius su savo prakeiktais išvedžiojimais“… Tada tai nėra geriausias būdas susitaikyti su naujomis gyvenimo kliūtimis.  ;-)

danieliaus-straipsnis

Foto autorė Vi Kontrimaitė

Tai tik viena iš daugelio galimų reakcijų. Ir kiekviena reakcija, nesvarbu, kokia nevalingai kyla tau, yra gera. Bent aš tikiu, kad ji yra gera. Mokslinių tyrimų šia tema, prisipažįstu, nebandžiau ieškoti.

Kad būtų lengviau pamatyti bendrą vaizdą, žmonės…

… pyksta ir keikiasi;

… iškart puola ieškoti sprendimų;

… pradeda valdyti savo kvėpavimą;

… stengiasi visus nuraminti;

… ieško pozityvių detalių;

… sprendimą atidėlioja;

… puola kaltinti kitus;

… nusprendžia, kad gyvenimas ką tik tapo dar blogesnis;

… perleidžia problemos sprendimą kitiems;

… ir panašiai.

O aš asmeniškai su kliūtimis susitaikau. Nežinau, ar tai gerai, bet tai mano būdas. Taip elgiausi visą savo gyvenimą, nepasikeičiau nei atradęs minimalizmą, nei pradėjęs rašyti Debesylą, nei studijuodamas universitete, nei įgijęs bakalauro laipsnį.

Tai tiesiog aš.

Štai, pavyzdžiui, šiandien aš planavau nuvažiuoti iki savo draugės Milenos ir kartu pradėti rašyti naują knygą. Tiksliau dvi. Ji – vieną, aš – kitą. Išvakarėse šios dienos labai laukiau ir jaudinausi, nes, po perkūnais, juk knyga! Rašymas!

Tačiau man apsirengus, susiruošus ir nuėjus iki automobilio įvyko šis tas netikėto.

~ Bveeek. Bvek. Bvek. ~

Šiuos garsus išleido mano raudonasis Fiatas, pasukus raktelį vieną, du, tris kartus. Laikrodis atsinaujino iki 00:00, niekas neįvyko ir automobilis liko sustingęs tyloje.

„Kas čia dabar?“ – pagalvojau aš ir patempiau kapoto atidarymo rankenėlę. Išlipęs atkėliau dangtį pilnai.

Akumuliatorius – tuščias. Balta lemputė. Hm.

Paskambinau tėvui ir pasitikslinau, ką reiškia balta lemputė – ar, kad akumuliatorių reikia įkrauti, ar kad akumuliatorius numirė. Šis atsakė, kad reikia tik įkrauti. Taigi uždariau kapotą ir grįžau namo ieškoti žoliapjovės ilgintuvo ir tarpinės dėžutės tarp laido ir akumuliatoriaus.

Ilgintuvą radau. O dėžutės ne…

Dingo. Lyg prasmego. Keliolika minučių kelis kartus perkuitęs visus garažo ir sandėliuko kampus neradau šio prietaiso.

Atsikvėpiau aš ir paskambinęs Milenai didžiai paskelbiau: „Deja šiandien neatvyksiu suvalgyti tavo veganiško pyrago. Atsiprašau. :‘(“.

Tačiau dėl šios nesėkmės aš nepykau ant pasaulio. Nepykau ir ant šeimos narių, kurie tuo pačiu tarpiniu aparatu naudojasi, nesikeikiau, nešaukiau, nepuoliau net skambinti ir klausti tėčio ar dar ko nors, kas man padėtų.

Aš tiesiog susitaikiau su tuo.

Nežinau, galbūt esu pastumdėlis? Galbūt nemoku kovoti? Galbūt man reikėtų labiau stengtis? Tačiau vietoj viso to, aš tik susitaikiau. Nes susitaikyti man yra natūralu.

Vėliau visgi prisistūmiau automobilį prie garažo ir prijungiau jį per senelio sukonstruotą įkrovimo aparatą. Ir, tiesą sakant, šią akimirką akumuliatorių, vis dar kraunu.

Nežinau, kaip ši istorija baigsis. Nes ji dar tęsiasi.

Tačiau susitaikymas yra mano problemų sprendimo būdas. Susitaikymas ir lankstumas pagal aplinkybes.

O kuris kovos stilius yra tavo?

Kaip tu kovoji su gyvenimo kliūtimis?

Ką tu įprastai darai?

Kaip įprastai veiki?

Neprašau atsakyti komentaruose, tačiau tu gali tai padaryti, jei trokšti. Man visgi įdomu, kiek kokių žmonių būna ir kaip jie sprendžia problemas.

Bet šį kartą užduotis asmeniškesnė. Tau. ;-)