2016 m. gali būti „stipriai kitokie“ – jeigu tik taip nuspręsite.
Asmeninio eksperimento istorija apie metinių tikslų formulavimą.
Taip taip, ir vėl tas pats – vos tik pasikeičia kalendoriuje metų skaitmuo, tuoj visi pradeda „porinti“ ir drąsinti užsirašyti savo naujų metų tikslus, įsipareigoti sau būti geresniais, kažko išmokti, suplanuoti svajones ir t.t. Žinote, kartais man nesinori to daryti vien tik todėl, kad visi jau tai daro. Na gerai gerai, greičiausiai ne visi. Bet tikrai nemaža dalis žmonių. Ir greičiausiai tą darai ir Tu, skaitytojau (darau išvadą pagal tai, jog skaitai šį straipsnį, nes jo reikėjo „ieškoti“, o jeigu ieškojai „tokio straipsnio“ ir jį radęs skiri laiko jam skaityti – greičiausiai nori iš savęs daugiau; o jeigu iš savęs nori daugiau, greičiausiai esi girdėjęs ir turbūt bandęs tokius norus užrašyti ir jų siekti).
Tačiau šia savo istorija noriu atkreipti dėmesį į kelis tikslų planavimo aspektus, kuriuos galime dažnai praleisti. 2015 metais padariau klaidų, iš kurių noriu pasimokyti. Tikiu, kad šių pamokų įžvalgos jums taip pat gali būti svarbios (ar bent jau įdomios – galėsite paskaičiuoti “svetimus pinigus”).
Prisipažinsiu, savo metų tikslų knygelę turiu nuo 2009-ųjų. Įdomu stebėti kiekvienų metų tikslų pokyčius, jų transformacijas. Tai tuo pačiu tarsi šioks toks stebtelėjimas ir žvilgtelėjimas, kam praėjusiais metais skirdavau didžiąją dalį dėmesio ir laiko (o kartais ir pinigų). Iš tiesų, labai tikiu tuo, jog sutelktas dėmesys į vienus ar kitus norus ar siekius nieko kito nereiškia, kaip tik tai, jog tai neišvengiama. Tačiau čia slypi labai magiškos gyvenimo pamokos, kurias svarbu atrasti daugeliui.
Noriu pasidalinti viena istorija, kuri savyje turi labai svarbią pamoką. Noriu ja pasidalinti, kad būčiau tikras, jog ją išmokau pats.
2015 metai man buvo kitokie. Gal net labai kitokie. Man 2015-ieji metai prasidėjo 2014-tųjų lapkričio viduryje.
Buvau viename garsiame finansinio intelekto ugdymo seminare. Daug apie jį buvau girdėjęs, bet dar niekada nebuvau buvęs. Visas kupinas įvairių lūkesčių, smalsumo ir gal net kažkiek įtarumo ir nepasitikėjimo, 2014 metų lapkričio viduryje aš, įsigijęs to seminaro bilietą, jame dalyvavau kartu su dar keliais šimtais žmonių.
Išskirsiu vieną įvykių seką, kuri, kaip dabar tai matau po daugiau nei metų, tapo 2015-ųjų pradžia. Seminaras trijų dienų, nuo 9 iki 21 ar 22 val. Tad veiksmo ten tikrai buvo daug. Ir pamokų bei įžvalgų daug. Tačiau tai, ko paklausė seminaro vedėjas ir kaip vystėsi mūsų „pokalbis“ – tapo tikru atradimu. Pokalbis vyko maždaug taip: seminaro vedėjas užduoda klausimą, o aš į jį atsakau savo mintyse. Klausimus jis užduodavo visiems keliems šimtams, o ne man asmeniškai. O aš, kaip gudrus ir savimi pasitikintis žmogus – gi tikrai turiu atsakymus! Tad juos sau viduj pasakau, tarsi save “pagirdamas”, kad “viskas su manim gerai”.
Jis klausia:
– O jūs ar planuojate savo kitų metų pajamas?
– Tikrai taip! – atsakau sau mintyse, ir dar spėju pagalvoti, kad tokiais klausimais manęs jis nenustebins.
– O kai planuojate, ar įvardinate tikslų skaičių? – tęsia jis.
– Dar kartą taip! – jau linksėdamas galva duodu jam ir aplinkiniams suprasti, kad „čia sėdi rimtas vyras“.
– O kaip jūs nusprendžiate dėl to, kokį skaičių pasirinkti? – tęsia jis toliau.
Stabteliu. Susimąstau. Tuomet prisimenu, kaip tai darydavau nuo 2009. Paprasta: suskaičiuoji praėjusių visų metų pajamų dydį, pridedi maždaug papildomus 10, 15 ar 20 % nuo tos sumos – ir užrašai šį skaičių kaip siekiamybę ateinantiems metams. Va, taip ir darau. Dažnai taip ir gaunasi.
Pirma nuostaba mane aplankė, kai jis garsiai įvardino šias mano mintis. Sako:
– Jūs tikriausiai pridedate papildomai 10-20% nuo praėjusių metų sumos? Ir greičiausiai jūs dažnais atvejais pasiekiate šiuos tikslus ir galite jais džiaugtis po metų?
Matau auditorijoje, kad be manęs taip galva linksėti pradėjo daug žmonių.
Tačiau tai, ko jis paklausė vėliau, mane suerzino, po to apstulbino, kol galiausiai įkvėpė!
Sako:
– Na, gerai, pridedat 20% ir tokį tikslą įgyvendinate. O kodėl ne 100%? Kodėl ne 500%, ar 1000%?
Štai tuomet ir prasidėjo. Daug visokių minčių man kilo apie jį ir apie jo klausimą. Mintyse jam atsakau: „kaip tai kodėl ne 100% ar 1000%? Juk aš adekvatus, logiškai mąstantis žmogus, kuris supranta realybę ir nefantazuoja nesąmonių, o kryptingai ir atsakingai planuoja adekvačius tikslus“.
O jis priduria:
– Sutinku, jog skamba keistai. Tačiau pagalvokite, iš kur jūs „gavote“ tą savo 10 ar 20% ribą? Kas ją jums „davė“? Ir kodėl nedavė 100% ar 1000%?
Štai tuomet jau nustebau. Niekada nebuvau pagalvojęs, kodėl iš tikrųjų tai būna tik 10-20%? Adekvatu, sakysim. Bet kodėl +100% nėra adekvatu? Kodėl +1000% nėra adekvatu? Na taip, galvojam, kad neturim tokio patyrimo, neturim tokio atvejo savo patirtyje, todėl laikome tai kaip neįmanoma. Tačiau iki to momento, kai pasiekiame tą savo “+20%” po metų, iš pradžių tai irgi būna kažkas tokio, ko anksčiau dar nebuvome padarę. Bet kažkodėl +20% laikome adekvačiu ir realiu siekiu, o štai +100% ar daugiau jau nebe. Kai dabar taip pagalvoju – mažų mažiausiai keista. Juk kai sutelkiame savo dėmesį ties „+20%” – atrandam būdų tai pasiekti. O kas būtų, jeigu sutelktume savo dėmesį ties „+100%”? Na, tikriausiai…
O tuomet štai kokia mintis kilo – „gerai, imsiu ir paeksperimentuosiu: 2015-tiems metams pridėsiu tą tavo +100%”. Tai, žinoma, ištariau tik savo mintyse. Vis tik lietuvio mentalitetas suveikė – išorėje galėjo atrodyti, kad esu visiškai ramus ir puikiai suprantu, kas čia vyksta. Tačiau viduje visiškai nesupratau, kas čia ką tik įvyko. Įvairūs jausmai viduje kaitaliojosi: nuo susižavėjimo, azarto, užsidegimo iki baimės išgyvenimo akimirkų. O kas bus, jeigu nepavyks? Juk apsikvailinsiu pats prieš save.
2015-ųjų sausio pradžia. Paimu savo tikslų knygelę, kurią pildau nuo 2009 metų. Rašau: „2015 m. tikslai”. Turiu tam tikrą struktūrą, pagal kurią aprašau visas pagrindines ir man svarbiausias mano gyvenimo sritis. Prieinu prie temos „Finansai“. Įkvepiu oro. Nedrąsiai paskaičiuoju: atsidarau banko sąskaitą ir išfiltruoju duomenis. Gaunu skaičių – kiek per 2014-uosius gavau pajamų. Tuomet šį „2014 m. pajamų skaičių“ dauginu ne iš 1,2 (+20 %), bet iš… 2 (+100%). Dar gautą rezultatą suapvalinu iki gražaus lygaus skaičiaus. Apvalinu į didesnę pusę, kad būtų daugiau nei +100 procentų.
Ir taip 2015 m. įrašau šešiaženklę sumą. Dar litais tuo metu, nes sausio pirmom dienom „į eurus dar nebuvau persivertęs“. Net nejauku pasidarė. Bet kadangi tai eksperimentas – nuraminau šį nejaukumą mintimi, jog „pažiūrėkim, kaip čia viskas bus“. Tiesa, šalia įvertinu šią sumą eurais – vėl suapvalinu iki gražios akiai sumos. Apvalinu vėl į didesnę pusę. Suma eurais jau virsta penkiaženkle, bet mano gyvenime vis tiek labai reikšminga metams.
2015 metais turėjau daug įvairių įvykių, nutikimų, laimėjimų ir pralaimėjimų. Vis kartas nuo karto prisimindavau šį savo eksperimentą, vieną ar kitą kartą esu jį kažkam pasakojęs, bet taip kažkaip „specialiai“ tam neskirdavau dėmesio. Tiesiog žinojau, kad tokį siekį suformulavau ir kad tai mano „metų eksperimentas“. Tikiu visatos dėsniais ir tuo, jog „pasieksi tai, kam esi pasiruošęs“, ir tikėjausi, kad tai kažkaip leis realizuoti šį siekį. Per daug specialiai tam neskirdavau laiko skaičiavimams („o kiek dar liko uždirbti“ ir pan.). Tiesiog buvau numatęs, kad metų pabaigoje „suskaičiuosiu viščiukus“ ir apžvelgsiu, kaip čia man sekėsi.
2015 m. gruodžio 28 d. Atsidarau savo banko sąskaitą. Pasirenku “filtruoti visus įskaitymus” nuo 2015.01.01 iki 2015.12.28. Pamatęs bendrą skaičių – nustembu. Tos apvalios eurais sumos man nepavyko sugeneruoti. Trūksta… kelių šimtų eurų. NEGALIU TUO PATIKĖI! Negana to, dar prisimenu, jog prieš kelias savaites „padariau darbą“, už kurį iki metų pabaigos dar bus sumokėtas atlygis – beveik 400 EUR. Pridedu šią sumą ir – vuolia!
Net viršijau savo siekį! Tą, kurį kažkada laikiau neadekvačiu. Negaliu patikėti savo akimis. Žinote, ką padariau po to? Nubėgau į vonią šaukdamas savo būsimai žmonai: „Žinai, ką… prisimeni tą mano metų pradžios eksperimentą apie metų pajamas? Tai va – pavyko!”. Ir papasakoju visą savo susižavėjimą.
Atrodytų graži istorija… tačiau ne visai taip. Ši istorija man suteikė daugiau pamokų nei pinigų.
Geriau pasigilinęs, kaip čia viskas vyko, kad metų pabaigoje mano asmeninis banko „skaitliukas“ rodė metų pradžioje įvardintą „eksperimentinę sumą“ – suprantu, kad čia slypi 4-ios labai vertingos pamokos.
Pirma pamoka: neapriboti savęs per mažom svajonėm ar siekiais. Kokio velnio ėmiau tą „+100%” variantą eksperimentui? Kodėl neėmiau “+500%” ar +”1000%”? Galiu dabar tik spėlioti kaip viskas galėjo pakrypti…
Antra pamoka: atsargiai ir atidžiai pasirinkti matavimo rodiklius. Savo „metų pajamas“ skaičiuodavau iki šiol paprasčiausiu būdu – turiu vieną pagrindinę „surenkamą sąskaitą“, į kurią suplaukia visi mano atlyginimai, kitos pajamos iš papildomų veiklų, investicijų grąža ir visi kiti mano pinigų gavimai, tarp kurių yra įvairių išlaidų kompensacijos iš skirtingų organizacijų (pvz. už komandiruotes, kvalifikacijos kėlimo išlaidas, transporto išlaidų kompensavimas ir t.t.). Taigi, taip matuodamas „savo metines pajamas“ aš būdavau nevisai tikslus. Nes tai nebūdavo metinės pajamos, o tiesiog pinigų srautas. Aš taip matuodavau savo metinį srautą – tad ir dėmesys būdavo sutelktas į metinį srautą. Kai kada tai gali būti labai artima pajamoms.
Tačiau 2015 metų rezultatus bent preliminariai išfiltravau, kad liktų tik mano uždirbtos pajamos, o ne bendras srautas. Žinoma, mano metinis pajamų dydis tuomet tapo mažesnis ir savo metų siekio likau neįgyvendinęs. Bet štai čia ir slypi pamoka! Juk planuodamas ir keldamas savo finansinį tikslą gi nepatikslinau, kuris skaičius turi būti to norimo dydžio! Metų pradžioje aiškiai žinojau, kad po metų filtruosiu banko sąskaitą už visus metus ir imsiu domėn tik bendrą „įplaukų“ dydį.
Juk kaip tik tai ir pasiekiau! Pavyko pasiekti, ką ir planavau. Bėda ta, kad planavau neteisingai. Šiemet jau būsiu protingesnis – ieškosiu efektyvaus būdo, kaip atskirti realias pajamas nuo bendro finansinio srauto.
Trečia pamoka: leisti vykti tiems dalykams, kuriems atėjo laikas įvykti. Pasirinkdami savo siekius, mes neprivalome sąmoningai žinoti, kaip tą pasiekti. To ir nereikia. Nustatydami taikinį (pvz. +100% ar +1000%) mes iš esmės sukuriame sau naujas galimybes. Tik svarbu leisti sau jomis pasinaudoti, kai jos rasis. Ir taip – tai reiškia, kad teks pabuvoti „svetimoje teritorijoje“, kurioje dar nebuvome. Nes toje „teritorijoje“, kurioje esame įpratę būti – yra tik „iki +20%“ galimybės. Norint daugiau – reikės eiti kažkur kitur. Tai reiškia, jog reikės keisti ir keistis. Kažką palikti, kad atsirastų erdvės kažkam naujam – didesniam, pagal jūsų užsakymą (suformuluotą siekį).
Dabar tai prisimenu su šypsena ir pasitikėjimu, tačiau tuo laiku, kai turėjau priimti svarbius gyvenime sprendimus, taip viskas nebuvo aišku, kaip kad dabar atrodo:
– 2015 m. persikėliau kartu su būsima žmona gyventi į Briuselį.
– išėjau iš gerai apmokamo darbo (be jokio kito pelningo darbo pasiūlymo). Tiesiog nusprendžiau, kad noriu imtis savarankiškos veiklos ir pradėti vystyti savo verslą. Be garantijų, kad pavyks ir be jokio finansinio saugumo. Tad persikėlimo į Briuselį galimybė pasirodė verta dėmesio. Nors nė velnio nežinojau, ką aš ten nuvykęs „veiksiu“.
– investavau į tarptautinį verslą, kuris mane praturtina ne tik finansiškai, bet ir vertybių plotmėje, dvasiškai, protiškai.
– pradėjau vystyti projektus, apie kuriuos anksčiau nieko neišmaniau ir neturėjau pakankamai drąsos to mokytis.
– užmezgiau verslo partnerystę su skirtingomis organizacijomis, su kuriomis ne tik galiu dirbti, bet ir kartu mokytis (su jais ir iš jų).
– pradėjau matyti tarptautines verslo galimybes Belgijoje ir dabar ruošiuosi verslo startui Briuselyje.
– negana to, net santykiai kažkaip keitėsi – pajutom su būsima žmona, kad mūsų pačių bendravimas ir buvimo kartu kokybė tapo kažkokia geresnė, tarsi sustiprėjo abipusis ryšys po daugelio metų, kuriuos kartu gyvename. Nesu tikras, ar tai dėl to „+100%”, greičiausiai ne, bet įvykis tikrai svarbus mano gyvenime.
– pajutau net stipresnį ryšį su mūsų augintine – bigle Dora J Taip pusiau juokais tai sakau, bet net ir tai svarbu.
Dabar, kai rašau šiuos dalykus, atrodo, kad kitaip ir negalėjo vykti. Tačiau tuo metu priimti tokius sprendimus nebuvo taip paprasta. Ir šią pamoką turiu įsidėmėti – įvardinus siekius turiu leisti vykti tam, kam esu pasiruošęs.
Kažkurioje knygoje ar seminare esu aptikęs štai tokią mintį, kurią dabar prisiminiau: „on the level of our vision we are complete“. Lietuviškai tai būtų maždaug taip: jeigu sugebame pasirinkti kažkokį tikslą ir apsispręsti, kad jo sieksime, vadinasi, turime viską, ko reikia, kad tą tikslą įgyvendintume. Arba: jeigu išsikėlėte ambicingą tikslą, vadinasi, sulauksite visko, ko reikia, kad tą tikslą galėtumėte realizuoti. Tik svarbu pastebėti galimybes ir jomis pasinaudoti: leisti įvykti tam, kas turi įvykti, norint, kad pasiektumėte šį tikslą. Ir tuo „vyksmo metu“ nebus taip viskas aišku iš karto. Bus baisu. Kils daug abejonių ir baimių. O kaip gi kitaip – juk žengiate į „nepažintą žemę“, kurioje jūsų laukia viskas, ko reikia, kad pasiektumėte savo tikslą (juk patys jį ir užsakėte!).
Ketvirta pamoka: o ką daryti, jeigu nepasiseka? Šiemet aš ir vėl eksperimentuosiu. Tik jau dar didesniu mastu ir išsiplėsiu net tik ties „finansais“, bet ir ties kitomis savo gyvenimo sritimis. Tikrai būsite girdėję panašią mintį, jog „kiekviena nesėkmė yra vertinga pamoka“. Nė velnio tai nėra pamoka, jeigu iš jos nesimokai. Jeigu nepasimokai iš savo nesėkmių – tai tuomet tai ir yra nesėkmės. Tačiau jeigu skiri laiko apgalvoti, ką galbūt praleidai, ko nepastebėjai ir ką kitą kartą galėtum daryti kitaip – tuomet nesėkmės tampa sąjungininkais. Štai, atmetus visus kitus finansinius srautus ir palikus tik grynas mano pajamas 2015 m. – gavosi „fail’as“. Išsikėliau ambicingą 2015 m. finansinį tikslą ir „sufeilinau“. Apsikvailinau prieš save, o dar ir prieš jus visą tai parašydamas!
Taip ir liktų, jeigu su šia istorija daugiau nieko nebedaryčiau. Tačiau peržiūrėjęs praėjusius metus, suprantu, kad buvo akimirkų, kai delsiau priimti sprendimus ir daryti veiksmus – ir tai, žinoma, man kainavo pinigų, kurių neuždirbau. Kažkur pabijojau būti atkaklesnis ir nenorėjau pasirodyti įkyrus – praradau galimus klientų užsakymus ir galimybes kartu dirbti. Pamenu, kaip derybose įvardinęs norimo komisinio dydį išgirdau iš partnerių jog „labai mažai prašau“ ir toliau jie tą mano dydį patys padvigubino. Greičiausiai realu buvo susitarti dėl trigubai didesnio komisinio, bet praleidau galimybę, o imdamas matuoti tikslo pasiekimo faktą ne pagal tinkamus rodiklius – „apgavau save“ matuodamas ne tai, ką reikėjo, ir ko iš tiesų siekiau.
Ir tai tik dalis pamokų, kurias prisimenu, įvardinu ir ieškau būdų būti atidesnis ir sumanesnis kitais metais. Negana to, šios pamokos (kartais jos gali būti ir skaudžios, pvz., finansiniai nuostoliai, prarasti santykiai ir pan.) vienaip ar kitaip suteikia gyvenimui ir kasdienybei prasmės. Ne todėl, kad kažką pasiekei ar išmokai. Bet todėl, kad kiekviename cikle (kas metus, kas savaitę ar kas dieną) tampi kažkuo geresniu. Dedi pastangas ir pletiesi. Augi kaip žmogus. Atrandi savo ribas – ir jas prapleti. Tada vėl atrandi – ir vėl prapleti.
Vietoje pabaigos – formuluokite ambicingus siekius, norėkite didelių dalykų ir nusiteikite jų sulaukti. Ne tik finansinių, bet ir dvasinių bei intelektinių. Jeigu sugebate juos suformuluoti ir įtikėti, turėsite viską, ko reikės, kad tai pasiektumėte arba išmoktumėte jų pasiekti. Jeigu tai darysite – sveikinu. Jūs jau viena koja ten, kur dar nebuvote. Jūsų laukia pokyčiai, kurie galbūt net išgąsdins. Tačiau nepamirškite, kad turite leisti įvykti tam, kas turi vykti pagal jūsų suformuluotus siekius!
Norėjau visai pabaigai palinkėti “sėkmės”, bet kad jos čia Jums nereikės. Pirmyn!
