Pastaruoju metu dažnai stebiu, kaip žaidžia mano sielos spalvos.
Džiaugsmas, abejonė, nerimas, ilgesys…
Atrandu, kad jas sumaišius gimsta vis nauji, vis kitokie atspalviai.
Visai kaip vaikystėj, visuomet norėjau kuo daugiau spalvų! Nesvarbu, kad princesių sukneles daugiausia spalvinau geltona ir rožine spalvomis, tačiau ir kitų, net rudos ar juodos nė už ką nebūčiau atsisakiusi: jomis piešdavau žemę, paukštį, medžio kamieną – kad būtų gera princesei…
Šiandien sielos paletėje renkuosi minkštą liūdesio spalvą. Stebiu, kaip tepama ji susigeria į baltą popieriaus lapą. Mėgaujuosi jos sodrumu, intensyvumu ir tikrumu – taip, tai ji, tikra, neatskiesta liūdesio spalva.
Bandau užuosti jos kvapą. Kvepia drėgme ir ramybe. Tepdama dar ir dar kartą bandau suvokti jos gilumą ir klampumą.
Pridedu nerimo ir šiek tiek abejonės atspalvių, taip netyčia panaikindama ramios melancholijos nuojautą.
Ją pakeitė judėjimas, krutėjimas, pulsavimas…
Lyg niekuo neišsiskiriančios pilkos suknelės atlape atsiradusi ryški gėlė, abejonė ir nerimas į sielos piešinį įneša ryškų akcentą. Klausimas „Ar viskas taip, kaip turi būti?“ ir žinojimas, kad „Nėra teisingo atsakymo!“ praskiedžia mano liūdesio sodrumą. Žiūriu atsitraukusi į šalį ir mąstau – gal tą akcentą vertėtų ištrinti? Gal jis per daug rėžiantis akį? O gal pridėti dar ilgesio ar nekantrumo spalvų?
Ne, šiandien viską paliksiu taip, kaip yra!
Šiandien tegu bus toks, netobulas mano KAS AŠ? piešinys…