Įkvepiančios Lapkričio mėnesio citatos ir mintys

PASIDALINTI:

INFINITAS_november_facebook_1

“Vieni žmonės nori, kad įvyktų, vieni – svajoja, kad įvyktų, kiti – daro, kad įvyktų.” Michael Jordan

Turbūt, kad šios taisyklės skaičiais nebūtina išreiškti. Pilnai užtenka žinoti, kad taip yra ir tiesiog nesukti galvos. Ir žinant šį faktą – galima visada rinktis, kokioj grupėj būti. Galima žinoti, kad ir darant nepavyks, bet tik darant yra bent koks procentas, kad gali ir pavykti. Vien norėti ar tik apie tai svajoti niekada nepakaks. Taip, norėti verta, svajoti – naudinga, bet nieko dėl to nedaryti – čia jau nėra šansų, kad kas nors įvyks.

INFINITAS_november_facebook_2

“Nieko nėra amžino šiame pasaulyje. Netgi mūsų problemų.” Charlie Chaplin

Viskas pastoviai keičiasi: metų laikai, nuotaika, emocijos. Netgi mes kiekvienas esame kitoks dabar, kai jau perskaitėm šią citatą. Sakoma, kad laikas geriausiai gydo žaizdas. O aš kartais klausiu – kam viską palikti laikui? Problemos nėra tam, kad jas paliktume. Jos tiesiog tam, kad jas išspręstume ir eitume toliau. Kam vilkti su savimi visa tai, kas gali duoti naudos daug greičiau nei tik laukimas?

INFINITAS_november_facebook_3

“Ne tai, ką turi, kas ir kur esi, ar ką darai, kad būtum laimingas ar nelaimingas. Daug svarbiau yra ką galvoji apie tai.” Dale Carnegie

Prioritetai. Be jų tiesiog užsiverstume viskuo, kas įdomu ir neįdomu. Mes unikalūs ir tuo, kad galime atsirinkti. Atsirenkam iš visko tai, kas svarbiausia. Darom pasirinkimus kas dieną. Ir padarom jų labai daug. Kartais suklystam, kartais viskas einasi, kaip sviestu patepta. Ir visa tai priklauso nuo to, kokią istoriją sau kas dieną pasakojam. Nuo to viskas prasideda. Tiesiog nuo minčių.

INFINITAS_november_facebook_4

“Bendravimą visada pagerinsi, jei klausysi tam, kad suprastum, o ne tam kad tiesiog atsakytum.” Povilas Petrauskas

Kaip gi ten būna iš tiesų? Mes daugiau kalbam ar daugiau klausom? Kažkur girdėjau tokį išsireiškimą: “Dievas davė žmogui dvi ausis ne šaip sau…”

Ką aš pastebėjau per daug pokalbių, kuriuose teko dalyvaut? Tvirtesnis mano ryšys su pašnekovu buvo ir yra tada, kai aš daugiau klausau. Kai aš daugiau kalbu – aš nieko naujo nesužinau. O taip noriu sužinoti. Kai aš daugiau kalbu – aš atimu laiką iš kito žmogaus. O aš taip noriu jo suteikti kitam. Kai aš daugiau kalbu – aš esu svarbus… tik sau pačiam.
Aš išmokau šią pamaką ir toliau tęsiu mokymosi procesą. Daugiau klausau ir mažiau kalbu. Dėl to kalbėjimo dovana nėra mažesnė ;).

INFINITAS_november_facebook_5

“Klausiantis klausimų gali likti kvailiu penkioms minutėms. Neklausiantis liks kvailiu amžinai.” Kinų liaudies išmintis

Paprasta ir aišku. Kartais tai būna labai nedrąsu. Bet taip smagu stebėti tą, kuris išdrįsta paklausti… gali pradžioj būti jausmas, kad “gal mano klausimas kvailas”, kad “ai, gal patylėsiu, kad nepasirodyčiau bukas” ir t.t.
O matėt klausiančius vaikus? Ar jie dėl to yra buki? Jie smalsūs. Jie domisi. Jie džiaugiasi atradimais. Jie auga. Ir kas gražiausia – aplinkiniai jiems padeda augti, jie teikia atsakymus, jie rūpinasi, kad būtų suprasta. Taip kuriamas ryšys tarp dviejų, nes naudos gaus abu. Kuris daugiau? O koks skirtumas? ;)