Atsisakymas gyventi pagal deadlinus (kad ir pačios sau nusistatytus) išlaisvina ir suteikia erdvės pamatyti pilnesnį paveikslą. Dalinuosi atradimais, kuriuos atnešė gyvenimas be mėsos, apkalbų, tuščios informacijos ir dažniau patylint.
Atsisakius mėsos, atradau daug naujų skonių. Sumaniusi pasistiprinti kavinėje ar restorane – gerokai greičiau išsirenku patiekalą ir atrandu naujų derinių. Mano lėkštės turinys ėmė kelti susidomėjimą aplinkiniams ir daugiau klausimų, o kertant kotletus būdavo apsiribojama pasiteiravimu, ar skanu ir norėčiau dar. Kartais besikartojantys klausimai erzina, bet džiugu, kad mano sprendimas skatina diskusijas apie vartojimo kultūrą, sąmoningumą renkantis ir laisvę gyventi taip, kaip nori ir manai esant teisinga.
Iki minimumo sumažinus vartojamo alkoholio kiekį, džiugina gaivesni rytai po švenčių, šviesesnė galva, aštresni pojūčiai, stipresnė koncentracija ir tikresnės, gyvesnės emocijos bei potyriai. Mažiau daiktų spintoje, ant palangių ir virtuvėje, mažiau laiko buičiai – laisvesnis kelias naujiems sprendimams, daugiau erdvės kūrybai.
Pagalvojant prieš dalinantis informacija, kam to reikia, vengiant tuščių skaitalų internete ir mirkimo socialiniuose tinkluose, atsirado daugiau laiko knygoms, virtualiems seminarams, įkvepiantiems interviu bei sau – savistabai ir savirefleksijai. Kol tai padeda augti ir stebėti save, prisiimant atsakomybę užuot permetus ją lektoriams ar aklai tikint kiekvienu jų žodžiu, asmeniškai taikant dalį metodų pagal individualius savo poreikius, tol investicija atsiperka tiek finansiškai, tiek emociškai arba tampa pamoka. Atsirado daugiau laiko pasivaikščiojimams lauke ir gyvam bendravimui. Aplink mane įkvepiančių, įdomių žmonių daugiau ir jie arčiau nei maniau. Į mano gyvenimą grįžta bičiuliai, buvę kolegos ir tolimesni giminaičiai, matyti prieš kelis ar keliolika metų,tarsi atsitiktinai ateina nauji šviesūs ir įkvepiantys žmonės.
Pradėjus jaukintis tylą, iš pradžių į galvą lysdavo įkyrios mintys, prisiminimai ar klausimai iš giliausių širdies ir sielos kertelių. Jie kartais gąsdina. Jausdamiesi bejėgiai juos išspręsti vėl ir vėl atidedame, perkeliame iš stalčiuko į stalčiuką, kol jie, apaugę dulkėmis, kerpėmis ir pelėsiais, pradeda smardinti gyvenimą. Tyloje ir lengviausia visus įtampą keliančius dalykus išgirsti, suprasti, užsirašyti, pasvarstyti iš kur jie atėjo, kodėl, ar tikrai jie mūsų ir ar verta toliau neštis. Išsprendus vidinius galvosūkius tyla tampa jauki ir padeda būti čia ir dabar.
Kai lioviausi tikėti, kad iš laisvai samdomos specialistės veiklos pragyventi sunku, ypač, jei visi užsakovai kitoje šalyje, atradau naujų temų, rašymo formų, savirealizacijos, darbo ir uždarbio galimybių ir užsakovų bei partnerių ratas tik auga. Atsisakius rašyti, nes reikia, vis labiau mėgaujuosi išnešiotais tekstais.
Pasirinkusi gyvenimą Bulgarijoje vietoj buvimo šalia šeimos ir laiko patikrintų draugų, įprastos rutinos, atradau naują kultūrą, įspūdingą gamtą, šiltus žmones. Išmokau naują kalbą. Sulaukiau naujų iššūkių.
Kartais manęs klausia, ar pasiteisino sprendimas persikelti į Bulgariją. Priėmusi sprendimą aš su juo gyvenu ir prisiimu pilną atsakomybę. Man užtenka fantazijos įsivaizduoti savo gyvenimą Vilniuje, Panevėžyje ar gimtame vienkiemyje (kur augau iki 1,5 metukų), arba keliaujančią aplink pasaulį ir kasdien miegančią ant skirtingų sofų pas couchsurferius, ar savanoriaujančią Afrikoje. Ir visi šie sprendimai man būtų atnešę skirtingų atradimų ir sukūrę situacijų, kur vėl ir vėl turėčiau rinktis. Kasdien renkuosi kur ir kaip būti. Ir jei kada imsiu gailėtis savo sprendimų, kalbų ar prabėgusios jaunystės, eisiu į pensiją ir auginsiu kaliaropes.
P.S. Ar pastebėjote, kad nors kalbu apie atsisakymus, žodelis NE panaudotas nebuvo?
Kam mieliausiai NE šią akimirką pasakytumėt Jūs?
Kaip norit nugyventi šiandieną?
Gretasausio 17, 2017 at 1:34 pm Atsakyti
labai Jums dėkoju. Šiandien mano gimtadienis ir nuo šiandien aš pradedu veikti. Kaip išeina, gal netobulai, bet darau. Gana tik kalbėti, nes nenoriu rinktis lengviausią kelią. Ačiū už įkvėpimą!!!