Iš dienoraščio puslapių

PASIDALINTI:

 2016 m. sausio 22 d., penktadienis

mano dienorastis

Susėdom pasikalbėti apie neseniai aplankytus seminarus. Viename buvome abu kartu, o kitame – tik žmona. Viename abu išmokome praktiškai tą patį, kitame žmonos išgirstos mintys lyg buvo priminimas abiems, ką daryti kitaip, kad būtų geriau.

Ar bus geriau?
Ne toks klausimas. Kaip ir kada bus geriau?

Keletas paprastų punktų, įrašytų kasdienėje veikloje ir situacija jau tampa geresnė. Aišku, nebus taip, kad viskas tampa kitaip jau pirmą dieną, kai taikai išmoktus būdus.

Vienas seminaras pamokė paprastos išminties: mūsų laikas yra pats svarbiausias ir mes patys jį įkainuojame.

Gaila, kad negalėjome ilgiau būti seminare, tad išėjome dar prieš jo pabaigą, bet ir tos vienos minties pilnai užteko, kad įsivertintume svarbiausius dalykus.

Kitame seminare gal net ne išgirstos idėjos yra pačios svarbiausios, bet procesas, kai apie tas idėjas tiesiog pasikalbi, pasidalini savo įžvalgomis.

Mažas žingsnis, bet būtent jis ir veda prie didelių rezultatų. Nedaug tai laiko užima, bet būtent laikas, praleistas kartu, parodo, kiek svarbu yra tai, kuo domisi žmonės, esantys šalia mūsų.

Kaip ir toje antroje pamokoje – turėk didelius norus, bet susikoncentruok į mažus procesus ir žingsnius. Juk visada yra ir bus lengviau padaryti po nedaug, kad turėtum dvigubai… paskui ir dešimt kartų daugiau.

Iš lėto. Kad ir mažais žingsniais. Ir dar svarbiau – kartu.