Stebuklingais pėdsakais

PASIDALINTI:

Vakar žaidžiau smėlio dėžėje. Su savo mažuoju statėm pilį, puošėm ją pernykščiais suskilusiais kaštonais ir smaigstėm pagaliukus į pilies viršūnę, įsivaizduodami, kad ten plazda vėliavos. Lakstėm ratu, kol stabtelėjau, pamačiusi nuostabų įspaudą smėlyje.

Net aiktelėjau – subtilus, lengvas, moteriškas!… Toks grožis paprasto paprasčiausio įspaudo…

Kaip kažin atrodo bateliai, kuriais eita per šį smėlį? Prieš akis pradėjo kilti deivės paveikslas. Atsargiai pasitraukiau atbula, kad nesumindyčiau to magiško pėdsako. Pasitraukiau ir vos nenukritau!

Prieš mane – dar du tokie! Dar pasitraukiau! Jie dauginasi! O, Dieve, gi čia mano pėdsakai!!!straipsniai-ikvepimui

Dėl viso pikto pakeliu koją pažiūrėti, ar tikrai. Na taip, ir vieno, ir kito bato paduose – tos kuklios gėlės… Lakstau, kaip paklaikusi aplink smėlio dėžę ir pėduoju, pėduoju… Mano mažajam atrodo, kad mes žaidžiam gaudynių, todėl krykšdami lekiam aplink smėlio dėžę abu.

Prisėdau suvokusi, kaip pasikeičiam, kai užaugam…Puikiai pamenu, kaip su mama turguje renkantis batukus, visad atidžiai žiūrėdavau, koks raštas įspaustas pade… Juk labai svarbu, kokį pėdsaką paliksi…

O šiandien… Aikteliu sovokusi, jog net neatsiminiau, kokiais raštais „audžiu“ žingsnius! Ar per mažai vaikštom Žeme? Neleidžiam sau būti vaikais? O gal pamiršom, kad svarbu ne tik, kaip batukai atrodo išorėj, bet ir koks jų įspaudas lieka?

Koks tavo batukų pado raštas? Ar žinai, nepakėlęs kojos pažiūrėjimui?…

Ar patinka, kaip eini per gyvenimą ir kokią žinią palieki einantiems už Tavęs – vaikams, praeiviams, pasauliui? Ar gražus tas pėdsakas? Ar jis lieka?…

Eikite lengvai. Lengva eiti ten, kur norisi eiti.