Proto ir sielos pokalbis

PASIDALINTI:

Svarstai, ar tai brandos ar dar tik augimo pradžia, bet jau kurį laiką atrodo, kad kažkas tavyje kvėpuoja, gyvena. Tiksliai nežinai, kas yra siela, bet tau atrodo, kad tai JI – neaiški, neapčiuopiama, be spalvos ir be formos. Bet tikrai žinai – tai JI.

Anksčiau, vos pagavus save stebint sielos judesius išsigąsdavai ir prisiversdavai „grįžti į protą“. Norėjosi apsimesti, kad nieko nejauti. Norėjosi išmokti nereaguoti į be priežasties atsiradusį ramumo ir lengvumo kvėpuoti jausmą. Jausmą, kai kūnas ir siela kalbasi. (Ne, tai ne tai, kai išgyveni išsipildymą ar pasitenkinimą. Tai ne tai, kai kyla noras dainuoti ar kažką išbučiuoti). Tai kur kas subtilesnis jausmas, kuomet apima ramus žinojimas, kad viskas savo vietoje, viskas taip, kaip reikia…

Kai nereikia nieko daryti – tik jausti mažus šiurpulius, bėgančius tavo kojomis, pilvu, po to kutenančius viršugalvį. Bėgančius, ir dilgsint primenančius, kad myli gyvenimą. Nesvarbu, kad netobulai. Nesvarbu, kad nemokšiškai. Tačiau, myli. Mintis, atsiųsta proto, lyg vėjo gūsis nutraukia maloniai keistą būseną.

Ji grąžina ten, kur daugiau pokyciai-infinitasmažiau viskas aišku arba bent jau pačiupinėjama. Drumzlės. Taip pavadintum būseną, kai mintis, grąžinusi ten, kur viskas apčiuopiama, kartu atneša ir suvokimą, jog tavo gyvenimas, tai pastangos kovoti, rūpintis, plėšytis, suktis, stengtis ir saugotis to, kas užgauna ar verčia kentėti.

„Mąstyk pozityviai!” arba „Būk stiprus!“. Tokie skambūs pasakymai daugiau glumina, nei padrąsina. O jei nesi stiprus? Jeigu bijai skausmo ir kančios? O jei jie ne sustiprins, o dar labiau pažeis ir subjauros?

Ar gali leisti sau būti ne „visagalis“ ir mylėt save ne tik tada, kai pati sėkmė krenta į rankas? Mylėt save ir gležną, abejojantį?

Taip, gali!

Turi teisę būti visoks: suklydęs, pavydintis, silpnas… Turi teisę priimti tai, ir neatmesti galimybės kitą dieną pasikeisti.

Šis supratimas leidžia tau sąmoningai rinktis šypseną ir eiti į priekį. Jis atveda prie noro galvoti ir apie ką nors kitą, ne tik apie save… Su šia mintim užplūsta laimė, kad gyveni. Didžiulis dėkingumas. Taika ir vientisumas. Darnos tarp tavęs ir pasaulio pojūtis. Ir kai vėl pavyks išgirsti kuždant savo sielą, duok sau teisę jos nenuvyti ir nevertinti.  Tik jausti mažus šiurpulius, bėgančius tavo kūnu. Bėgančius, ir dilgsint primenančius, kad myli gyvenimą. Nesvarbu, kad netobulai. Nesvarbu, kad nemokšiškai. Tačiau, myli…