…deja, mokomės ilgai, sunkiai ir suprantam tik susenę

Šio teksto atsiradimo priešistorė yra susijusi su komandos (ją vis mieliau vadinu “gentimi”) išvažiuojamuoju susirinkimu ir ilgais pokalbiais apie laimę.

Diskutavom patys, žiūrėjom filmą apie tai, o kad būtų dar labiau užtikrinta – pažiūrėjom ir TED kalbas ta pačia tema.

Dabar jau tiksliai negaliu pasakyti, kieno tai žodžiai buvo, bet situacija apie laimę tokia:
Mokykloje mokytoja klausė, kuo kiekvienas gyvenime norėtų tapti, kai užaugs.
Vienas vaikas atsakė: užaugęs noriu būti laimingas.
Mokytoja pasakė: tu nesupratai užduoties.
Vaikas atsakė: jūs nesupratote gyvenimo.

Man 36-eri, esu sukūręs šeimą, jau kuris laikas darau tai, kas man patinka, esu sveikas, turiu draugus, artimuosiuos.
Ko reikia dar?
Lyg ir nieko, jei nereikėtų vis mokytis iš naujo to, kas mokslo įrodyta ir paprastų žmonių patvirtinta.

Nesiruošiu tempti ilgai su tekstu, nes tai, ką supratau – yra per daug paprasta.
Šiame tekste bus du dalykai, kurie daugeliu atvejų gali būti pavadinti kaip svarbiausios gyvenimo pamokos, tačiau kartais jas mokomės visą gyvenimą ir suprantam tik jo pabaigoje.

Pirmas jų: laimingas žmogus yra tas, kuris turi RYŠĮ su kitais.

Vienaip ar kitaip dėliojam – vienintelis dalykas, ko mes gyvenime norim – BŪTI LAIMINGAIS.
Ieškom tos laimės veiklose, darbuose, karjerose…
Ji čia pat – santykyje su kitais žmonėmis. Galime pažinoti daug žmonių, bet jaustis vieniši.
Galime turėti tik kelis artimiausius sielai žmones ir būsime laimingi, nes turėsim tvarų ryšį su jais.
Turėti tvarų ryšį – darbas nėra iš lengvųjų. Tai niekada nebūna lengva, bet visada verta.

Po kojos kelio raiščių operacijos turėjau priskirtą apsilankymą sanatorijoje. Praleidau ten tris savaites. Po kažkurios dienos negalėjau suturėti savyje noro pakalbinti ten esančius asmenis. Didžioji dalis jų – garbaus amžiaus seneliukai. 
Juos labiausiai ir kalbinau, nes būtent tos gyvenimiškos patirties ir norėjau sužinoti.
Dar kuo buvau tikras – jie nebuvo matę to filmo, kurį žiūrėjom su gentimi ir nebuvo matę tų TED’o kalbų, kuriose mokslas pagrindė laimės faktorių (kalba nr. 1 ir kalba nr. 2)

Klausimas paprastas: kas daro žmogų laimingu?

Nesunku suvokti, kad dažniausiai pasitaikantis atsakymas reabilitacijos centro klientui yra SVEIKATA.

Būtent tai ir įvardindavo mano pašnekovai. 
Tada tikslindavau toliau ir visi atsakymai susivesdavo į vieną ir tą patį: BENDARAVIMAS SU KITAIS.

Labiausiai nubloškė vienos močiutės atsakymas: “Ech, kad kiti dar būtų gyvi…“

Pažiūrėjau į visa tai grynai per “skaičių prizmę”: šiuos atsakymus žino žmonės, kurie gyvenimiškos patirties turi bent dvigubai daugiau nei aš!
Ir suvedu viską į tai, kad greičiausiai aš taip pat prieisiu prie tokių atsakymų, kai man bus 72, 82, 99 metai.
Ooo, kad tik tiek būtų. Dabar tai aš žinau, kas daro gyvenimą laimingu!

Ir laimingą gyvenimą noriu nugyventi.
Beje, minėtam moksliniam tyrime buvo aiškios sąsajos tarp turimos sveikatos ir turimo ryšio su kitais: tas, kuris sveikas 40-ies, bet neturi tvaraus ryšio su kitais, visai nereiškia, kad sulauks 80-ies.

Juk tai kažką sako, tiesa?

Dabar, kai esame jauni (juk ne tik skaičiai pase tai parodo) ir žinome šias paslaptis, tai ko dar reikia, kad ir elgtumėmės atitinkamai? Ne, visai nenoriu moralizuoti, kaip kokybiškai galime bendrauti su sau brangiais žmonėmis ir tą ryšį vis kelti į naujas kokybiškas aukštumas. 
Nenoriu, nes negaliu. Aš ir pats dar neseniai tai supratau, todėl dar tik stengiuosi, nes kai kurių dalykų reikia mokytis iš naujo…

Tik noriu paleisti dar vieną dalyką (juk minėjau, kad bus du).
Jis gali būti naudingas tiems, kurie sako, kad: „laimingas žmogus yra tas, kuris rado savo paskirtį šioje žemėje.“

Aga, taip. Tas tikrai laimingas.

O štai ir atsakymas, kaip tą paskirtį rasti: BENDRAUTI.

Ir čia nėra taip parasta, kaip skamba.
Kada Jūs jaučiate, kad buvo smagu bendrauti su kitu? Turbūt, kad bus kažkas panašaus į tai:

• kai žinau, kad mane priima tokį(-ą), koks(-ia) esu
• kai mane gerbia
• kai jaučiu, kad tarp mūsų yra ryšys
• kai mane išklauso
• kai mane myli

Ir kokybė čia bus tik tada, kai toks bendravimas bus abipusis. Taip, kiti žmonės mus gerbia tada, kai mes gerbiam juos. 
Jie mus myli tada, kai mes mylim juos. Ryšį jie kuria su tais, kas ryšį kuria su jais.

Ir būtent tie žmonės, su kuriais mes susikuriam ryšį ir leis mums atrasti mūsų paskirtį.
Taip aš atradau savo. Tik vėliau supratau, kad būtent žmonės man tai ir padėjo atrasti. Mes bendravom, svajojom, pasakojomės, ką norėtume veikti. Vieni matė, kad man patinka daryti tai, ką darau. Kiti ir toliau skatino tai daryti, treti labiau palaikė tame, ką dariau ir t.t.
Ir jie tai darė tiesiog. Jie nieko nedarė specialiai, kad tai nutiktų. Tai tiesiog ėjo: iš jų-man. 
Taip aš suvokiau, kad tai yra mano. 

Būtent dėl to kiekvieną kartą prisimenu, kad esu dėkingas už tai,
ką turiu ir džiaugiuosi, kad dar vis žinau, ko noriu ateityje.

Na, bet grįžkim į tai nuo ko pradėjom. 

Norit būti Laimingi?

Pagal idėją turėtų užtekti tų faktų, ką tyrė mokslas, o atsitiktinai pakalbinti žmonės suprato senatvėje. 
Ir tuo pačiu – galimybė išlieka pasirinkti visa tai suvokti patiems. Tik ne dabar, o tada, kai pasensim.

Esam laisvi rinktis.