Keturios dažniausios priežastys, kodėl Tavo kūrybos variklis gali sustoti… Ir ką daryti kiekvienu atveju

PASIDALINTI:

Jei esi kuriantis žmogus, šios akimirkos tau turėtų būti pažįstamos. Tavo žvilgsnis slankioja po stalą, kompiuterio ekraną, vaizdą už lango. Galvoje tuštuma…

… O fone nepaliaujamai tiksi prakeiktas laikrodis. Tik, tak, tik, tak…

(Kada jis liausis!?)

nespeju-nieko-sukurti

Tavo kūrybai iškilo kliūtis. Siena lyg tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų. Nors bandai kurti, tai VISIŠKAI nesiseka. O prieš akis tvyro tuščias lapas. Nežinau tik perkeltine ar tiesiogine prasme.

Vietoj to, kad šiandien kažką sukurtum, gali toliau sėdėti ir krapštyti nosį. Ar kitaip leisti savo laiką, nes idėjų nebus. O jei jų nebus – nebus ir padaryto darbo.

Aš abejoju, ar tokios dienos tau patinka. Ypač jei nuo tavo kūrybos priklauso piniginės turinys ir šeimos santaupos, skirtos atostogoms Turkijoje. :-(

Bet ne viskas prarasta.

Didžiausios tavo kūrybos kliūtys, 
kodėl jos atsiranda ir kaip jas išspręsti

Yra žmonių, manančių, jog kūrybiniui darbui jėgų nereikia.

Jie teigia, kad sugebančiam prigalvoti idėjų problemų nėra, o nesugebantiems – padės vaistai. Kokia arbata, magiškas drakonų balzamas, raudono vyno taurė ar šniūras kokaino. Chemija, magija ir panašūs triukai.

…Tačiau argi tai nėra nesąmonė?

Rimtai, ar šie žmonės iš medžio iškritę? Ar jie išvis kada bandė kurti? Ar jie nuoširdžiai tiki, kad visos kūrybos problemos išsprendžiamos pasineriant į Hemingvėjišką alkoholizmą, Bukowskišką rūkymą ir Kurt Cobainišką narkomaniją?

…Palauk. Tuojau grįšiu. :-D

*Išeina iš kambario. Ūž durų pasigirsta isteriško juoko priepuolis. Pasibaigus grįžta atgal.*

Oi. Geriau. Bet ar žinai, kodėl juokiausi? Na, kadangi tavęs girdėti negaliu (bet ačiū, jei pasikalbėjai su kompiuteriu), išduosiu tai pats:

Tai faktas. Beje, autorius: Danielius Goriunovas. Štiš, vagie!

Leisk, paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Visa ši bėda nėra kažkoks paprastas „turiu triuką“ arba „neturiu triuko“ algoritmas. Tai šiek tiek sudėtingiau. :-)

Kodėl lengviausi kūrybos skatinimo būdai
nepadeda ilgesniam laikotarpiui

Štai kokių veiksmų anksčiau imdavausi, kai man visiškai nesisekdavo kurti, galvoti ar generuoti naujas idėjas:

  1. Pastebėdavau, kad turiu problemą.
  2. Eidavau gūglinti sprendimų. Daug. Įvairių. Kol atsidarydavau 56 ir daugiau skirtukų.
  3. Pasitelkdavau minčių audras, šturmus, meditacijas, pasivaikščiojimus ir dar milijoną įvairių triukų.
  4. Bum! Aš vėl galiu kurti. Problema išspręsta! 
  5. Tačiau po kurio laiko – pusvalandžio, valandos, dienos, savaitės ar kelių akimirkų… Viskas vėl pasikartodavo. Ta pati problema. Vėl nieko nesugalvoju.
  6. Istorija prasideda iš naujo. Ir vėl sėdžiu su puodeliu arbatos bei svarsau, ar man lemta parašyti tą referatą, Debesylos straipsnį ar sugalvoti verslo planą, kaip užsidirbti išgyvenimui ir bent vienam kavos puodeliui kavinėje. :-(

Bet ar žinai, kodėl taip nutikdavo?

Atsakymas: todėl, kad magiškos, kūrybingumą skatinančios prekės, programos bei greiti pratimai… Nėra sukurta išspręsti tavo problemas galutinai.

Tai kūrybos kliūtis užglaisto tik vienam kartui. Panašiai kaip kai kurie kelininkai asfaltu užpila vandens pilnas duobes, o pavasarį netikėtai nustemba, kad šios atsivėrė toje pačioje vietoje.

Todėl geriau leisk papasakosiu apie keturias DIDŽIAUSIAS kliūtis kūrybai. Ir kaip jas galutinai, rimtai ir tvirtai išspręsti, remiantis moksliniais tyrimais bei asmenine ir produktyviausių pasaulio kūrėjų patirtimi.

Tarp kitko, štai nuorodos, jei nori peršokti prie TAU įdomiausios dalies:

Baimė | Gyvenimas | Nuovargis | Pertraukos

Pirmoji kūrybos kliūtis. Baimė.

„Daugiau nei 25% lietuvių nekenčia savo darbo, o 62% jo nemėgsta. Palikti savo nekenčiamą darbą išdrįsta dešimtadalis.“Gallup Lietuva tyrimai

Bet kokia kūryba ar darbas yra sudarytas iš trijų žingsnių:

  1. Pradžios
  2. Darbo
  3. Apdovanojimo

…Ir baimė, jog nepavyks gauti apdovanojimą (pasiekti tikslą), jog niekam tavo darbo nereikia ar kad veltui švaistai savo laiką gali būti gyva bet kurioje šių dalių.

Baimės yra neišvengiamos. Jos kaip bacilos ore.

Kiekvieną rytą, vakarą ir tą trumpą akimirką grįžtant darban po pietų tave gali pasitikti tos pačios, jau kartą nugalėtos baimės. Ir tai neišvengiama. Kiekvieną mielą (ar nemielą) akimirką abejonės gali kandžioti savo dantimis ir ieškoti tavo silpnosios vietos.

Nes baimės yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Ir jei nuoširdžiai – tai ko tikėjaisi? Kad patarsiu apgalvoti savo baimes, suvokti jų beprasmiškumą ir taip jos amžiams išnyks?

Na, jau ne. Baimių taip lengvai neatsikratysi ir jei manai, kad kažkoks stebuklingas būdas padės jas išvyti iš tavo gyvenimo… Tuomet, kaip dažnai sako A. Užkalnis, patarčiau manyti iš naujo.

Baimių neatsikratysi.

…Tačiau Tu gali su baimėmis išmokti sugyventi.

Kai dar kartą kažkur širdyje gims nauja baimė – neskelbk jos nauju gyvenimo priešu. Nešvaistyk jėgų kovojant su tuo, kas neišvengiama.

Geriau savo baimėms pasakyk „na ir eikit jūs š*kt!“.

Nustumk jas į šoną ir paslėpk. Panašiai, kaip slepi savo baisiausius ir bjauriausius vaikystės prisiminimus. Nes kai prisimeni Tą Gėdingą Poelgį, ką darai? Puoli ieškoti būdų išsioperuoti atmintį ar paprasčiausiai nustumi tai atgal į galvos kampelį?

„Geriausias ėjimas link pergalės yra išvis nežaisti“
– Joshua, WarGames (1983)

Štai, pavyzdžiui, rašydamas šį straipsnį aš bijau. Prisipažįstu. Bijau, nes niekad nerašiau straipsnio į kitą tinklalapį nei Debesyla. Ir aš tavęs nepažįstu, aš nežinau, ar šis straipsnis Tau patiks. Aš nežinau, ar nesumalsi šios straipsnio į trupinius kažkokiu itin geru argumentu.

Tačiau vietoj to, kad švaistyčiau savo jėgas ir gyvenimą veltui – nekovoju su savo baimėmis. Aš jas priimu. Bijau, nes tai nauja. Bijau, nes tai svarbu.

Savo baimes nukišu į kamputį, užkloju psichodeline kaldrute ir susikaupiu į rašymą. Tai, ką galiu daryti. Ir rašau taip gerai, kaip sugebu.

Šį principą gali pritaikyti ir tu. Kiekviename kūrybos žingsnyje:

Pirmas žingsnis: PRADŽIA

Kai aplinkui tuštuma, turime tik baimę. Baimę, jog esame vieni, kad nieko nemokame, kad nieko neturime. Kad mūsų popieriaus lapas vis dar tuščias.

Todėl svarbiausia yra pradėti. O koks būdas pradėti yra lengviausias? Atsakymas: kūdikiškas. Toks mažas, kiek tik įmanoma. Aš vienam savo straipsnyje, tai vadinu „Mažų žingsnelių metodu“.

Pradėk nuo mažiausio žingsnelio. Taško, raidės, brūkšnio tavo Photoshop faile, išdainuotos gaidos ar išsukto varžto. Nes nepradėti – nevalia.

Antras žingsnis: EIGA

„Jei parkritai – stokis ir bandyk dar kartą“, pataria vienas mano herojų Leo Babauta. Ir aš pritariu.

Jei darbo eigoje sustojai ir bijai tęsti kūrybą toliau – apgalvok, kodėl tai nutiko, pasimokyk iš savo klaidos… Ir pabandyk dar kartą. Tęsk kūrybą. Arba, priešingai, mesk prastą idėją ir pradėk kažką naujo.

Ką būtent rinktis – priklauso nuo tavęs. Aš negaliu tau pasakyti. Tačiau visa tai vien dėl to, kad darbo eigoje pasidarė baisu, neturėtų reikšti pasaulio pabaigos. Pokyčius – galbūt. Bet ne amžiną sustojimą pusiaukelėje.

Trečias žingsnis: PABAIGA

Nori tave nudžiuginsiu? Kad ir ką bandai pasiekti, tu vis tiek darbo neatliksi idealiai. Geriausiu atveju – daugmaž 80% gerai, remiantis Pareto dėsniu.

Palauk, nenudžiuginau? Na, ką tuomet padarysi. Tada stipriai patariu – pabaik darbą, net jei jis ir nėra tobulas. Paleisk jį į pasaulį ir pasidalink su kitais.

Jei priėjai šį žingsnį, tai ar tikrai nori prarasti daug jėgų, laiko ir pinigų kainavusį rezultatą? Vien todėl, kad pabūgai parodyti darbą pasauliui? Aš tikiuosi, kad ne. ;-)

Antroji kūrybos kliūtis. Gyvenimas.

Jis nutinka.

Kai kurios dienos paprasčiausiai netinkamos kūrybai. Jos prasideda dideliu galvos skausmu ir temperatūra virš 40°. Mirštančiais ar gimstančiais artimaisiais. Arba tobulu oru šašlykams. Kartais tomis dienomis nepavyksta apie nieką kitą galvoti, išskyrus filmą, kurį neseniai matei.

Variantų begalės. Ir gyvenimo nesustabdysi – jis įvyksta neklausdamas, norime jo naujienų ar ne. Gyvenimo siurprizai yra neišvengiami, kaip ir baimės.

Tačiau, ką daryti, jei pasaulis trokšta iš tavęs atimti
kūrybines galias?

Atsakymas gana elementarus. Gaila tik, kad magiškų sprendimų pardavinėtojai netyčiom pamiršta jį paminėti ir siūlo pirkti jų lengvus sprendimus.

Pasirinkimai du:

  • Gyvenimo iššūkius ignoruok.
  • Arba gyvenimo iššūkius išspręsk.

Ir tai vienodai geri sprendimai. Vienas tinkamas vienais atvejais, kitas – kitais. Tik kadangi aš nesu Tu ir nežinau, ką patyrei ar ką galvoji, negaliu kartu duoti ir visur tinkančio sprendimo. Dėl šito atleisk. ;-)

Bet leisk duosiu kelis pavyzdžius.

Pirmas kelias: IGNORAVIMAS

Stivenas Kingas savo pirmąją novelę „Kerė“ (tikiuosi, ją skaitei) parašė ant savadarbio stalo tarp skalbimo mašinos ir džiovyklės. Ir rašė netoliese klykiant jo vaikams, o žmonai prie pat esančioje virtuvėje garsiai gaminant pietus.

Vincentas Van Gochas (tai, beje, taisyklingai skambanti pavardė) savo žymiausius paveikslus nutapė gyvendamas tokiame skurde, kad jam tekdavo vogti brolio kojines, jog turėtų su kuo valyti teptukus.

Aplinkui mano tėvų namus, kur mano mama jau aštuonerius metus kuria rankų darbo lėles, kaimynai neseniai prisipirko trenktų šunų. Ir nepaisant niekad nesiliaujančio lojimo ji vis tiek dirba.

Tu irgi gali taip padaryti.

Jei gyvenime išdygo tokia problema, kurios lengvai (ar iš vis niekaip) nepašalinsi… Ignoruoti ją taip, kaip darė šimtai anksčiau už tave gyvenusių žmonių, turbūt yra viena geresnių išeičių.

Arba antras kelias: SPRENDIMAS

Ar teisingiau būtų sakyti „IŠ-sprendimas“. Nes pradėti spręsti problemą, tačiau nebaigti ir likti kelio viduryje nėra gera mintis. Visgi principas yra paprastas: tai, ko negali ar nenori ignoruoti, iš gyvenimo pašalini visai.

Kaip būtent tai padaryti – krenta ant tavo sąžinės. Deja, aš nesu Tu ir nežinau, kokioje bėdoje atsidūrei.

Bet štai kelios idėjos…

Na, bet tai tik idėjos. Tikrąjį sprendimą liks rasti tau. Tik vienas prašymas – jei išeitį surasti sunku, nesirink lengviausio kelio pasaulį užgožti alkoholiu, rūkalais, maistu, seksu, žaidimais ar kitais narkotikais. Tai problemų neišsprendžia.

Trečioji kūrybos kliūtis. Nuovargis.

Ar kada pagalvojai, jog mūsų smegenys gali būti protingesnės už mus pačius? Arba jog bandydami galvoti logiškai mes galbūt renkamės prastesnius sprendimus, nei atsiduodami instinktams?

Na, jei taip galvojai, tada viskas gerai. Jei negalvojai… Eee… Tu šią akimirką skaitai šį straipsnį, ar ne? Tai pagalvok dabar. Dievaži.

Nes, matai, tai gali būti tiesa – mūsų smegenys
protingesnės nei mes patys.

Tačiau nėra taip jau viskas blogai. Priėmus šią mintį, kad visgi nesame savo sprendimų valdovai, tai mus išlaisvina. Ir atsako, kodėl…

  • …Mes kartais visai neturime jėgų kurti, galvoti ar keltis iš lovos;
  • …Kartais nesugalvojame nė vieno dalyko darbe, tačiau prigalvojame krūvas idėjų poilsiui ir pramogoms;
  • …Ar kodėl duše, važiuojant automobiliu ir sekso metu kyla genialiausios idėjos.

Ir šis atsakymas sudarytas iš dviejų dalių:

A) Mūsų kūnai yra mašinos.

Gudrios, šimtus tūkstančių metų tobulintos mašinos. Mūsų kūnai gali išgyventi šaltyje (daugiau ar mažiau), karštyje ir net kelias minutes, giliai įkvėpus, po vandeniu. Mūsų kūnai sukurti tam, kad išgyventų. O pakeliui – prigimdyti krūvą mažų vaikučių, juos užauginti ir pasirūpinti, kad šie taip pat gyventų. Paprasta.

B) Išgyvenimas yra svarbiausia.

Taigi, išgyventi kūnui svarbu bet kokiais metodais. Jei kas mums gali kelti grėsmę (gyvūnas, augalas ar kitokios odos spalvos žmogus) – siunčiamas signalas į smegeninę, kad reiktų priešo vengti. Arba jį nudobti. Jei išalkom – signalas, kad reiktų susirasti maisto…

Iiiiiiiiirrr… Leisk, ties čia sustosiu.

Ar kada pastebėjai, kad alkani vyrai tampa irzlumo įsikūnijimais?

Aš pastebėjau. Man taip visada būna.

Tačiau mes netampame irzliais VIEN TODĖL, kad esame alkani. Tai būtų visiška nesąmonė.

Vietoj to – mes tampame irzliais tada, kai mūsų dėmesys yra labiau sutelktas į išgyvenimą nei į mandagumą. Mes tokie tampame, kai esame pavargę. Kai esame alkani. Kai mums šalta. Kai mums nemalonu.

Pavargus mūsų kūnai naudoja visus išteklius tik išgyvenimui.

Tik tam. Ir būtent todėl nuvargus ne tik sunku kurti ar dirbti tai, kas nemalonu. Kurti ir dirbti darosi neįmanoma.

Ir tai yra natūralu. Natūralu, kad pavargus, norint miego ar velniai žino kam dar atsitikus nepavyks kurti. O alkoholis, kava, žalia arbata – visa tai tik laikinai tonizuos, tačiau pilno protinio aktyvumo negrąžins.

Paprasčiausiai neįmanoma pasiilsėti nesiilsint. Kažkokiu magišku būdu apgauti smegenis ir pavargus suprojektuoti didžiausią pasaulyje areną be klaidų.

Taigi štai sprendimas:

Pailsėk. Patinginiauk. Atleisk savo smegenų varžtelius.
Nes tinginiauti yra sveika.

Debesyloje apie tai minėjau kokį milijoną kartų – jokia kūryba neįmanoma, kai tave slegia žemiški norai. Jokia kūryba neįmanoma, sėdint Šiaurės Korėjos konclageryje. Arba Rusijos gilumos kaimo varge.

Ir palygink, kur daugiau menininkų, technologijų genijų ir kitokio plauko aukšto lygio kūrėjų gyvena? Šiaurės Korėjoje ar Belgijoje?

Ketvirtoji kūrybos kliūtis. Pertraukos.

Ketvirtoje vietoje – pertraukos. Taip, tos pačios be kūrybos. Mūsų smegenys keistos.

Ši kūrybos kliūtis dar kartais vadinama kūrybiniu nuoboduliu. Kas gana puikiai apibūdina problemą, nes tu arba a) sustojai kurti, nes tau tai nusibodo (ir to dar nesupranti bei prievartauji save), arba b) tau sustojus kurti dingo visas įkvėpimas ir įprotis galvoti.

Pažvelkime į abiejų šių problemų sprendimus.

A) Ar tikrai trokšti kurti tai, ką bandai sukurti?

Taip, tai skamba kaip absurdiškas klausimas, lyg aš nepasitikėčiau tavimi… Tačiau tu nustebtum, kiek daug žmonių po kurio laiko (visiškai natūraliai, beje) praranda susidomėjimą sena veikla, bet vis tiek bando ją dirbtinai gaivinti ir gydyti.

Rimtai. Pagalvok. Ar tu vis dar nori tęsti tai, ką darei prieš mėnesį, pusmetį ar metus? O gal norėtųsi kažko naujo? Geresnio? Smagesnio? Kokie atsakymai šauna galvon? 

Jei pagalvojus dar vis jauti ugnelę kurti ir nejauti jokio pasipriešinimo… Tuomet skaityk toliau.

Tačiau jei tai kitas atvejis, tuomet atsikratyk savo bandymų atgaivinti tai, kas natūraliai numirė ir… Na, deja, negaliu pasakyti, kas tau būtų geriau. Bet jei visai nenutuoki, ką galėtum daryti – aš kaip tik esu rašęs straipsnį apie tai. ;-)

Nauji kursai, specialiai tau!

B) O jeigu norą jauti, tačiau neprisiverti dirbti…

…Tai galbūt tau padės tai, kas kadaise pagelbėjo man (ir dar vis gelbėja) rašyti.

Tai iššūkiai sau!

Maniškis – N žodžių per dieną. Praeitą vasarį, šį vasarį ir šį rugpjūtį tokius iššūkius buvau sau išsikėlęs. Ir jie man padėjo. 500 žodžių per dieną, kiekvieną dieną, neinant miegoti iki kol neparašysiu…

Nugalėdavo arba miegas, arba aš. Bet rašymo įprotį iš visiškos nerašymo pauzės išjudindavo. O būtent to man ir trūko. :-)

Panašų iššūkį gali išsikelti ir sau – jei esi fotografas, fotografuok, jei esi poetas – eiliuok, jei esi dizaineris – sukurk kokią dovaną artimam žmogui. Kitaip tariant: jei randi noro, tačiau dingo įkvėpimas – pabandyk jį forsuoti.

Ir, stebukle, tai veikia!

Ir tai yra dažniausių kliūčių ketvertukas.
Tačiau jos ne vienintelės.

Yra ir kitų galimų atsakymų į šias keturias kūrybos kliūtis. Bet šie – geriausi. Nes jie veikė ne tiek man, bet šimtams (na, dabar jau tūkstančiams) ir kitų Debesyliečių. Kuriančių. Galvojančių. Veikiančių.

Tai visgi išbandyta.

Na, bet jei tai neveikia tau – nesijaudink, viskas su tavimi gerai. Galbūt tavo situacija kardinaliai išskirtinė ir būtų galima prirašyti penktąją didžiausią kūrybos kliūtį.

Visgi, jei turi kokių sprendimų ar atsakymų, kurių aš nepaminėjau – kviečiu prisijungti komentaruose žemiau ir pasidalinti savo idėjomis. Man įdomu!

O dabar užduotis tau:

  1. Pažvelk į savo kūrybą ir pagalvok, kuri šių kliūčių trukdo Tau asmeniškai?
  2. Ir tuomet pabūk atviras naujovėms ir pabandyk pasinaudoti šiais patarimais.

Tik tiek.

Aš galėčiau tavęs prašyti, kad prenumeruotum Debesylą, jei nori perskaityti daugiau panašių straipsnių, tačiau to nedarysiu. Jeigu norėsi – kelią rasi. Tačiau dabar tenoriu, kad turi kūrybos bėdų, jos būtų išspręstos. ;-)

…Ir, kad vėl galėtum kurti bei daryti tai, ką visada troškai. Uždirbtum šeimai naują algą ir nesikankintum po 24 valandas per parą darbe, galvojant, ką gi gudriau užsakovui padarius.

Na, bet ačiū už kompaniją ir tikiuosi dar susirašysime!

Tavo,
Danielius