Ko man labiausiai reikia?

PASIDALINTI:

Man reikia energijos. Energijos reikia tam, kad realizuočiau tai, ko noriu pats ir tai, ką  man siūlo gyvenimas.

Jei stebiu giliau, tai suvokiu, kad man reikia ne energijos, o patyrimų. Patyrimai sukelia vidinius jausmus ir emocijas. Ir šių jausmų spalvingumas leidžia man jaustis gyvu.

Būtent dėl šių patyrimų aš dirbu, ilsiuosi, sportuoju, myliuosi.

tikslu-realizavimas

Dažnai “sėkmingą gyvenimą” sugretiname su pinigais, laisve, įtaka. Taip, pinigai leidžia nupirkti stiprias emocijas. Emocijas, kurios nepalieka abejingų ir suvirpina net įstingusią sielą.

Todėl nuo vaikystės keliam sau ambicingus tikslus ir daug investuojam į gyvenimą, kad jas realizuotume. Bet pasikartosiu – ne patys tikslai iš tikrųjų mums reikalingi, o pojūčiai, kuriuos patiriame juos realizuodami

Pojūčiai atsiranda iš kontakto, iš santykio, kai susitinka mūsų vidus su išore. Šis susitikimas sukuria kažką naujo. Mūsų vidinė idėja virsta forma. Vidinis jausmas virsta garsu arba žodžiu.

Aš apkabinu kitą žmogų ir kartu su juo tampu vienu. Visa tai – lyg dieviška kūryba. Per šiuos procesus mes nuolat keičiamės patys ir keičiame savo aplinką. Ir tai sukuria energijos kaitą. Būnant tokiame kontakte ar santykyje, energija nuolat pasipildo. Pats kūrybinis procesas generuoja energiją. 

Kontaktas – tai vidaus ir išorės susitikimas. Ir mes dedame labai daug pastangų, kad pasiekti ambicingus tikslus, būti geriausiais, turtingiausiais. Mums reikia ekstremalių pojūčių, ryškiai mėlyno dangaus ir aukštų bangų. Tačiau tokie stiprūs patyrimai patiriami mūsų išore, ne vidumi. Ir po kiekvieno patyrimo mums reikia dar daugiau. Reikia daugiau išorėje, nes mūsų vidus aptingsta. Žinau, nes buvau tame ir patyriau tai.

Jei suvoki, kad santykis – dviejų dalių susitikimas, tai laimingam gyvenimui neužtenka tik išorinių sąlygų. Vienuolių išmintis labai paprasta: jie pasirenka asketišką gyvenimo formatą, kad taptų jautresniais. Ir šiame jautrume, stebėdami gamtos sezonus, jie išgyvena gražiausius patyrimus. Jie tarsi išvalo save nuo viso triukšmo. 

Dabar aš nepropaguoju asketiško gyvenimo. Bet jei bėgime link naujų tikslų Jums baigėsi resursai – sustokite, nurimkite ir įleiskite į save tai, kas yra šalia.

Aišku, savo vidaus paruošimas – irgi sunkus darbas,  nes eidami į tylą ir asketišką gyvenimą, mes susitinkame su vidiniu neapibrėžtumu. Tai sukelia didelį nerimą įprastam gyvenimo formatui. Šiame procese nėra prasmės, nėra krypties, nėra aiškios pozicijos, nėra atsakomybės, nėra tvarkos. Tai tikras iššūkis kontroliojančiam protui.

Todėl savo vidumi žmonės pradeda domėtis tada, kai nusivilia išore. Tada prasideda paieškos: pradedama lankyti jogą, praktikuoti meditaciją, sąmoningą kvėpavimą, autentišką šokį, tyrinėjame savo balsą, bandome groti muzikos instrumentais.

Taip lyg praplečiamas savo paties jautrumas, kad kūrybiniam kontaktui būtų daugiau galimybių. O kai kūrybiniam kontaktui yra erdvės, tai kūryba užpildo mūsų gyvenimą… mano gyvenimą. 

Tada atsiranda energija, laimė ir sveikata. Iš esmės man labiausiai ir reikia šių dalykų.

ne patys tikslai ištikrųjų mums reikalingi, o pojūčiai, kuriuos patiriame juos realizuodami. (2)

Kai suprantu energijos veikimo principą, įgyju daug priemonių būti susijungęs su ja. Aišku, vien supratimo neužtenka. Reikia save paruošti  subtilesniems procesams. Šį paruošimą galima integruoti į savo kasdienybę tiesiog mažais žingsneliais – sustojant dienos įvykių gausoje ir atkreipiant demėsį į savo vidų. Mes tarsi sustabdome laiką ir pailsime nuo rutinos.

Tuo pačiu – sukuriame kontaktą su savimi ir su šiuo kontaktu grįžtame į išorę. Tokie sustojimai gali būti ilgesni ir gilesni, priklausomai nuo to, kiek leidžia kiekvieno gyvenimo ritmas ir proto veikla.

Ir šis ritualas tikrai atsiperka, nes leidžia jaustis laimingu be išskirtinių sąlygų. Leidžia atstatyti energiją bet kokiame gyvenimo ritme.

Todėl rekomenduoju išbandyti šią trumpą meditaciją. Gali būti, kad nuo šio pabandymo prasidės Jūsų gyvenimo nauja kryptis. Arba naujas gyvenimo formatas.