Iš dienoraščio puslapių

PASIDALINTI:

2015 m. Lapkričio 20 d. Penktadienis

Šiandien lyg dar vienas patvirtinimas praskriejo mintyse. Ruošiuosi seminarui, deduosi reikiamas priemones ant stalo, karts nuo karto pasisveikinu su į salę atėjusiais seminaro dalyviais, kai staiga įeina du kolegos ir šnekučiuojasi tarpusavyje…

 

Viena mintis iš jų pokalbio įstrigo galvoje: “Nėra nieko neįmanomo. Čia tik laiko klausimas.”

Nežinau ar čia kažkiekno kito frazė ar jie patys sugalvojo, bet man viduj toks garsus sušukimas:

“VAUUUU!!!”

povilo-dienorastisNa argi yra man kas nors neįmanoma dabar? Aišku, kad yra. O ar tai reiškia, kad visa tai ir bus neįmanoma visada? Tikrai NE!

Dar vidurinėj mokykloj aš negalėjau žodžio prieš klasę pralementi, o dabar – ne tik, kad vedu seminarus, bet net jų metu galiu semtis paprastų, bet labai neprastų minčių.

Stoviu toliau, sveikinuosi su vis ateinančiais dalyviais į salę, o viduj toks fainas jausmas. Na, gal ne drugeliai laksto, bet vistiek…

Šypsausi ir dėkoju Visatai, kad viskas vyksta ir vyksta būtent taip.