
Ši dalis yra skirta istorijų rubrikai. Ir čia apie tas istorijas, kurios tikrai nutiko kažkam. Kartais čia bus interviu, kartais – tiesiog įkvepiančių istorijų herojaus pasakojimas.
Su Laura esam pažįstami nuo studijų laikų. Kartu lankėm tą patį fakultetą, tik pasirinkom skirtingas specialybes. Tuo pačiu – daug laiko skyrėm studentiškai veiklai. Taip praėjo trys studentavimo metai. Tada Laura (kaip ir nemaža dalis studentų) išvyko uždarbiauti į JAV…
Čia galima daryti pauzę. Ir ta pauzė yra maždaug 14-os metų trukmės. Taip, būtent tiek mes nesimatėm, tačiau likome bendrauti virtualiai.
Kai žinojau, kad aplankysiu Niujorką, tai ėmiausi žiūrėti, ką jame pažįstu. O pažįstu ten tik Laurą. Na, tarp keleto milijonų žmonių žinoti bent vieną – jau visai gerai ;).
Kodėl ši istorija atsiduria Infinite? O todėl, kad Laura turi ką papasakoti. Ji apie tai pasakojo, kol vaikščiojom Centriniame parke, pačiame Niujorko viduryje. Ji pasakojo, o aš ėjau susiėmės už pilvo. Negalėjau nustoti juoktis, o vėliau ir kilo mintis, kad visa tai, ką ji papasakojo, turi sužinoti ir kiti. Šiame jos pasakojime nebus vardų, bet tie, kas skaitys gal net atpažins save.
Taigi, nei pagražinta, nei nugludinta. Viskas taip, kaip Laura Samukėnaitė, buvusi KTU studentė išsikėlė į Jungtines valstijas, kaip siekė savo svajonės, su kokiomis aplinkybėmis susidūrė ir kaip visa tai įtakojo jos gyvenimą, kurį gyvena dabar.
Gero skaitymo ir pabuvimo už Atlanto :)
Pirmosios dienos Jungtinėse Amerikos Valstijose
Pirmosios dienos buvo praleistos New York’e. Tada nuojauta sakė, kad tikrai noriu čia gyventi. Miesto didybė tiesiog užbūrė mane. Žinojau, kad kelias nebus lengvas, nes jau antrą kartą buvau Amerikoj. Taigi, sėdau į autobusą ir keliavau į Ocean City, New Jersey valstijoje, kur jau mano kursiokai buvo nuvažiavę. Jie nešvaistė laiko Manhattene, bet man reikėjo dar kartą sau parodyti, kad bus tikrai verta atsidurti čia kad ir kaip sunku bus.
Kai pirmą kartą pamačiau šį miestą per TV, pasakiau sau, kad čia ir gyvensiu ateity! Tada visiems atrodė, kaip neįgyvendinamas dalykas, bet po 13-os metų atsiradau būtent čia.
16kg lagaminas ir kelionė užsibrėžtų tikslų link
Pagaliau atvykau į sustojimą Ocean Cityje. Išsikeliau savo, kaip dabar prisimenu, 16kg lagaminą, kuriame buvo visas turtas, kuriuo turėsiu prasiversti ilgą laiką. Toliau net nežinojau kur eiti… nei telefonų tada neturėjom, nei adreso, kur grupiokai apsistoję, tada nežinojau. Paprasčiausiai ėjau miestelio gatvėmis ir ieškojau pažįstamų veidų. Gal kažkur po pusės dienos susitikau pažįstamą parduotuvės tarpdury. Labai apsidžiaugiau! Jis mane priėme apsistoti viešbutyje kelias dienas, kol susirasiu būstą ir darbą.
Ocean City’s – mažas miestelis prie vandenyno, kur vasaros metu suvažiuoja daug Europiečių uždarbiauti. Mūsų, lietuvių, ten buvo gana daug. Po kelių dienų aš susitikau ir savo grupiokais, su kuriais planavom gyventi kartu. Jie susirado dviejų kambarių namą su viena vonia ir tualetu. Mūsų buvo aštuoni. Tai po keturis žmones į kambarį. Iki šiol nesuprantu, kaip mes visi sutilpome.
Netrukus susiradau du darbus. Turėjau vieną išeiginę per dvi savaites. Vienas darbas buvo picerijoje, o kitas viešbutyje. Alga buvo minimali, penki doleriai per valandą. Picerijoje buvo gerai tuo, kad gaudavom pavalgyti fri bulvyčių ir retkarčiais picos, kai šefė buvo geroj nuotaikoj. Pirkti maistą pačiai pinigų iš pradžių nelabai ir užteko, nes, neduok Dieve, pritruks nuomai!
Sunkaus gyvenimo kuriozai
Visiems buvo gana sunku. Truputį lengviau buvo tiems, kurie buvo atvažiavę porelėmis, nes gali atsiremti viens į kitą ir finansiškai, ir morališkai. Visi buvom pavargę, nepavalgę ir pikti ant savo darbdavių, nes kai kurie visiškai su mumis nesiskaitė. Niekados negalvojau, kad gyvenimas čia bus toks sunkus. Tuo metu gyvenimas Lietuvoje atrodė tarsi aukso gabalas. Pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia maisto nepriteklius.
Niekados nepamiršiu, kai vieną dieną grįžau namo, o iš virtuvės sklinda malonus kvapas. Įeinu į virtuvę, o ten – grupiokė verda vištos kulšeles savo vyrukui… aš kaip užhipnotizuota stovėjau tarpdury ir žiūrėjau, kaip ji maišo samtį puode…
Šitas momentas išliko mano atminty ir pastumėjo mane eiti toliau į priekį ir siekti geresnio gyvenimo. Po dviejų mėnesių išvažiavau į kitą miestą. Laikinai apsistojau pas draugus, kurie mane priglaudė, kol susirasiu kitą darbą bei gyvenamą vietą. Darbą susiradau ir rinkausi tokį, kuris geriausiai apmokamas. Likau prižiūrėti mažus vaikus. Kitus darbus dirbti tiesiog neturėjau reikiamos kvalifikacijos. Baigti trys kursai KTU čia tiesiog nieko nereiškė. Sunkiausia buvo peržengti per savo ego, kad dirbu tokį darbą. Visą laiką sau kartojau: “Tai laikina.”
Tikslas, kuris kasdien vedė pirmyn
Turėjau tikslą ir jo siekiau. Sakiau sau, kad dirbsiu tol, kol susitaupysiu pinigų universitetui. Fashion Institute of Technology – buvo mano pagrindinis tikslas. Troškau baigti vieną iš geriausių Dizaino universitetų. Buvau jį nusižiūrėjus ir apsiskaičius nuo tada, kai buvau dar 19-os metų.
Lūžis ir stiprus palaikymas
Praėjo keturi mėnesiai, kol galiausiai “įsivažiavau” šį šiokią tokią rutiną. Kai staiga įvyko tai, kas vadinama “9/11”. Aš palūžau emociškai. Buvimas svetimoj šaly, be tėvų ir dar toks teroristinis įvykis. Visa tai mane labai išgąsdino. Žinojau, kad tėvai taip pat labai pergyvendavo. Aš pati kėliausi su ašaromis, o guliau – verkdama. Tada nusprendžiau pasikalbėti su mama. Jau buvau susiruošus pasiduoti ir grįžti namo. Bet mano mama, puikiai mane žinodama, pasiūlė pabūti dar keletą mėnesių ir pažiūrėti kaip viskas seksis. Iki šiol esu jai dėkinga už visa tai: už paramą, kai jos labiausiai reikėjo, kad nepasiduočiau ir nepadaryčiau klaidos, dėl kurios būčiau gailėjusis visą gyvenimą.
Aišku, po kelių mėnesių jau nebenorėjau grįžti. Pradėjau studijuoti dizaino terminus anglų kalba. Visa tai dariau po darbų, savarankiškai. Kam? Tam, kad būtų lengviau universitete viską susprasti. Daug kas sakė kad neįstengsiu įstoti į FIT (Fashion Institute of Technology), nes yra labai didelė atranka ir studentai suvažiuoja iš viso pasaulio šalių. Pirmą kartą nepapuoliau į atranką, nes mano piešiniai neatitiko standartų. Eiti mokytis papildomai? Taip, nes kitaip tikrai nepasieksiu tai, ko trokštu.
Dar viena nauja pradžia ir pokyčiai
Kai pirmą kartą atėjau į klasę, tai užsiėmiau už galvos. Pamaniau, kad tikrai neįstengsiu, nes to niekados nesimokiau KTU, o čia dar viską reikia suvokt svetima kalba. Niekur dingt negalėjau, nes užšiuos mokslus sumokėjau didelius, sunkiai uždirbtus, pinigus. Po truputį įsikibau į mokslus, o kai mano sukurta ir pasiūta suknelė papuolė į Universiteto stendą, tai suvokiau, kad tai buvo pirmas įrodymas sau pačiai, kad sunkus darbas, užsispyrimas ir ambicijos gali daug. Po to mokslai sekėsi puikiai, pradėjau pasitikėti savo jėgomis. Mano dizainas buvo labai vertinamas tiek studentų, tiek profesorių. Baigiau Universitetą Phi Theta Kappa laipsniu.
Per tą laiką, kol mokiausi, pakeičiau keletą darbų. Nebuvo malonu dirbti tai, kas pačiai nepatinka, o ir darbdaviai nebuvo itin mieli. Daug kam strigdavo tai, jog esu emigrantė. Vieną darbą teko palikti tik dėl to, kad mano vadovė pasakė, jog nesitikėčiau uždirbti daugiau nei amerikiečiai… Tai tikrai neteisinga!! Nusprendžiau išeiti, nes nenoriu tarnauti žmonėms, kurie neturi pagarbos kitiems.
Priartėjimas savo svajonių link
Susiradau naują darbą privacijoje, juvelyrikos kompanijoje. Pradėjau nuo sekretorės pareigų. Po dviejų metų mane įvertino vadovybė, pastebėjo, kad esu ambicinga ir noriu visko išmokti, tad suteikė galimybę, kuria pasinaudojau – pradėjau mokytis apie deimantus (Gemological Instute of America). Nuo tada dar labiau pradejau lipti laiptais į viršų. Pradėjau kurti dizainą brangiems papuošalams. Įmonė pasitikėjo mano talentu ir leido viską bandyti. Nors ir pabaigiau rūbų dizainą, bet likau dirbti su jais. Esu labai dėkinga jiems už pasitikėjimą mano jėgomis. Ir jei kada jausdavausi nusiminusi – šefo žodžiai “visada matyk didesnį paveikslą” pakylėdavo mane.
Aišku, trumpai čia visko nesurašysiu, bet dabar turiu mylimą ir labai kūrybingą darbą, žmonės su kuriais dirbu, tapo man tarsi šeima, o laimingi klientai, prie kurių laimės pati prisidėjau – visiška pasaka!
Pasižiūriu dabar į savo gyvenimą prieš keturiolika metų ir pilnai suvokiu, kad viskas yra įmanoma, jei tik turi tikslą ir sieki jo. Galima sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol kas nors paduos viską ant lėkštutės. Girdėjau, kad tai yra įmanoma, tik nepamenu, kurioj pasakoj tai yra parašyta.
Tikslo siekimas yra pastovus ir ambicingas darbas, kur niekada negali sustoti.