Giedrė Norkūnė

Giedre_autorius

Be ko negali gyventi žmogus? Meilės? Maisto? Vandens Oro? Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Pajusk, kaip plaučiai prisipildo GYVENIMO! 

Tu gi kvėpuoji! Ne automatiškai. Sąmoningai įkvėpk ir iškvėpk. Sulaikyk orą viduje. Pajusk, kaip jo mirgėjimas spaudžia vidų, ir, surinkęs tai, kas nereikalinga iš vidaus, nori sprūsti lauk… Su karščio banga, nuvilnijančia kiaurai. Skradžiai žemės ir dangaus – per Tave visą. Taip, skradžiai žemės ir dangaus, juk nemanei, kad esi vien ląstelių ir atsitiktinumų sankaupa, įkūnyta žmogaus pavidale ir turinti vardą? Tikiu, kad ne.

Mes gimėm, kad įkvėptume į save laisvę ir meilę. Visų pirma sau ir savo pašaukimui. O tada tuo dalytumėmės su kitais. Įkvėptume. Tikras įkvėpimas nenumiršta, net ir po paskutinio atodūsio – jis gali gyventi kitų atsiminimuose, jog džiaugeisi gyvenimu, kitų nuostaboje ir virpuly, kurie, skaitydami Tavo kūrinius, atranda save naujai, Tavo vaikų veiduose, kaip malda padovanotam gyvenimui.

Įkvėpimas. Didingas reikalas. Kur jis gyvena? Girdėjau žmones kalbant, jog jis ateina kartu su Mūza. O ji kas – mylimoji, draugė, kolegė, ar tiesiog jo paties esatis, įvilkta į patrauklesnį ir labiau suvokiamą, nors kiek mistinį pavidalą? Nežinau. Tik žinau, kad jei Mūza neatėjo, neateis ir Įkvėpimas. Jie po vieną nevaikšto. Kaip esatis ir jos šešėlis. O kuris kurio? Nesvarbu. Svarbiausia, sužinoti, kur jie būna… Kad galėtum įkvėpti. Iš pradži save, o paskui ir kitus. Įkvėpti Įkvėpimo!!! Nežemiška, nes tai neturi kainos. Mūza ir Įkvėpimas ne parsiduoda. Jie laisvi. Ir nežinai, kur juos sutiksi – V. Visockio dainose, kur daug pasakoma net tiems, kas nenori klausytis, kavos su pienu putoje, primenančioje pūkinius debesis ar pasakose minimas „duknas“, o gal lietuj lyjant, kai sėdėsi ant palangės ir žiūrėsi, kaip žvakės liepsną prausia lietus. Prausia taip švelniai, kad net nepriliečia. Tik sruvena jos atvaizdu per stiklą. Ar tai brangu? Labai… Kad juos sutiktum, reikia turėti LAIKO. Nes jie nemėgsta skubėti. Jiems svarbu preliudija. Kad pajaustų, kokiu būdu geriausia Tau pasirodyti, kad suprastum. Kad įsileistum vidun, kad laikytum. Įkvėptum Įkvėpimą su Mūza. Kai jie tyliai išeis, Tu liksi Įkvėptas. Kai kurie dalykai, kuriais daliniesi, nemažėja. Jie tik auga. Jei Tau gera, – įkvėpk kitus. Nes grįžta tai, kuo daliniesi. Ir jie sugrįš. Nebūtinai tokie pat. Gal visai net ne tie patys, bet iš tos pačios giminės. Tos giminės, kuri vertina laisvę, meilę ir nuoširdumą. Tiek imant, tiek duodant.

Įkvėpk. Apsidairyk. Ar niekas nesėdi ant lango, ar nekrebžda kišenėj? Ne? O Tu užsimerk. Tai kas tikra, nematoma akimis…

Įkvėpk. Įkvėpimo, Mūzos, Meilės ir Laisvės. Įkvėpk. TU TO VERTAS, NES TU ESI. Įkvėpk…