Ne kalendoriais, o įgyta patirtimi ar asmeniniais atradimais man labiau patinka matuoti savo gyvenimą. Taip jau yra, kad įjungę aukščiausią pavarą lekiantys metai, atrodo, pačiame sūkurio centre nešasi ir mane. Kartais tiesiog norisi už kažko nusitverti ir leisti sau pabūti sūkurio pakrašty. Tam, kad kurį laiką šiek tiek stabtelėti, apsidairyti, pasitikrinti, išgirsti… Tam, kad atsisukus į praėjusią atkarpą savęs paklausti:

• ar išmokau besąlygiškai atleisti ir „paleisti“, jei atėjo laikas?
• ar pakankamai puoselėjau santykius, kurie mane įkvepia bei suteikia tvirtybės?
• ar buvau dėmesinga savo kūnui ir jo poreikiams?
• ar pati sprendžiau, ar esu graži, protinga, įdomi… ir tai nepriklausė nuo to, ar kiti pritars mano nuomonei?
• ar ryžausi naujiems sprendimams ir įgijau atsparumo kitų žmonių reakcijoms?
• ar leidau sau daryti klaidas, verkti, mylėti, prašyti patarimo ar pagalbos – ir dėl to nesijaučiau silpna?
• ar pavyko nepasiduoti puikybei  ir nelyginti savęs su tais, kuriems mažiau pasisekė?
• ar dariau tai, kas įkvepia? Ar bandžiau suprasti Dangaus planą, skirtą man? Ar mano veikla buvo naudinga kitiems?
• ar tobulėjau? Ar pasilikau sau teisę nežinoti to, kas manęs nedomina?
• ar rami mano sąžinė?
• ar išmokau maldose nieko neprašyti, bet pati išgirsti, ką man sako Dievas, atsakant jam savo teisingais veiksmais ir elgesiu?
• ar mėgavausi kiekviena man skirta diena, leisdama sau flirtuoti su gyvenimu ir niekada neišduoti savęs?

Jei paklaustumėt, ar visi atsakymai į aukščiau išvardintus klausimus teigiami, atsakyčiau, kad NE, ne visi. Bet tam aš ir vėl pasiruošusi susitikti su dar vienu, nauju gyvenimo sūkuriu.

Pasauli, aš ateinu!

Tavo Rasa.