Nuvilnijo šventinis šurmulys, palikdamas atsiminimus, istorijas ir dovanas… Dovanotas ir gautas. Visai neseniai, kalendoriui pervirtus į 2016 metus, duris papuošė kreida rašytos trys raidės, minint Laisvės gynėjų dieną degtos žvakelės ir keltos trispalvės…

Kas už viso to slypi? Istorija. Istorijos žmonių, likimai. Simboliai, padovanoti visiems, bet svarstomi nedaugelio. Kodėl? Nes kartais klausti nepatogu. Ypač savęs. Arba atrodo neverta, nes… nesusiję TIESIOGIAI su mano asmeniu. Ir vis tik, jei kartais mėgstate panirti giliau nei matoma akimis, kviečiu į kelionę daugiau nei 2000 metų atgal…

Turbūt kiekvienam teko girdėti apie tris išminčius, ėjusius pasveikinti gimusio Jėzaus. Kiekvienas išminčius, istorijos verpetuose pramintas karaliumi, atnešė po dovaną: miros, aukso ir smilkalų…

Teko girdėti, jog visi šventraščiai yra parašyti simbolių kalba ir norint suprasti, kas glūdi už teksto, reikia atskiro vaizdinio simbolį perkelti į kitą plotmę… Pažvelkim į istoriją per siekio, motyvacijos ir veikimo bei poveikio prizmes.

Įsivaizduokite, jog gimęs kūdikėlis – nuostabiausia ir didžiausia jūsų svajonė, kurią įgyvendinus pasaulis taps kitokiu. Geresniu. Tai svajonei kiekviena jūsų gyvenimo diena, kaip išminties davėja, skiria tris dovanas.

Auksą: šviesa, švytėjimas, išskirtinumas ir trauka. „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“, „duona už auksą brangesnė“, „arkliui avižos labiau patinka kaip auksas“ – moko senos patarlės, kviečiančios apsvarstyti, ar visuomet verta rinktis tai, kas labai keri ir vilioja… Taip.

Kartais svajonė tokia didelė ryški, kad nuo jos šviesos susigūžti ir gali išsigąsti pats savęs… Bet nuo to svajonė nepraranda švytėjimo, – ji tik gali būti padovanota kitam. Tam, kuris nebijos ją priimti.

Smilkalai. Poveikis nematomas, bet juntamas. Gydymas. Ap(si)valymas. Kartais nematome plika akimi, bet jaučiame, jog esame veikiami. Muzikos, oro, per perėją einant nugirsto „fainai atrodai“…. Kartais reikia visai nedaug, kad kiekvienoje dienoje lyg šventovėje naujai suskambėtų širdies muzika. Kita vertus, jei „smilkalų“ bus per daug, apsinuodysi. Trūks oro, svaigs galva, pykins…

Mira – senėjimą stabdantis, kūną ir protą atjauninantis augalas. Turbūt žinote, jog naudota ne tik kaip smilkalai šventyklose, bet ir balzamavimo metu…

Mūsų kūnas – egzistencijos šiame laike ir erdvėje šventykla. Ir miros dovanojimą kūdikėliui suprantu kaip skatinimą per darną su savo fiziniu kūnu padėti atsiskleisti vidui – auksui (aukso pjūvis, kitaip skaičius Fi, turbūt irgi ne veltui pavadintas aukso, o ne pavyzdžiui, platinos vardu). Kitas kelias – per vidų eiti į išorę. Kitaip. Bet vis tiek spirale. Kaip aukso pjūviu…

Kasdien naujai gimstant ir mirštant – keičiantis, surandant ir paleidžiant…

Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau linkėjimą būti pokytyje, pamaniau, kad linkinčiam „čik – čirik“… Koks „normalus“ žmogus gali linkėti būti strese – juk pokytis – stresas. Taip maniau anksčiau. Dabar man atrodo, jog stovintis vanduo užrūgsta ir VISKAS pasaulyje yra požiūrio dalykas ir turi mažiausiai dvi puses  ;)

Grįžtant prie kūdikėlio – jis mirė, bet prisikėlė kitokiai būčiai. Taip ir žmonės, pasiaukoję už mūsų laisvę – išėjo, bet liko širdyse, istorijoj ir kiekvienam laisvam atodūsyje ir įkvėpime. Jie buvo drąsūs, nes TIKĖJO. Kūdikėlis – taip pat tikėjimo simbolis… Daugeliu dovanų esam kasdien apdovanoti, tik nebūtinai visas dovanas pastebim…

Man atrodo dar svarbiau sąžiningai pačiam sau atsakyti – ar esu pasiruošęs leisti „mirti“ senam „aš“, kad rytoj jau būčiau šviesesnis – geresniais įpročiais, šiltesnis, drąsesnis ir visoks kitoks, kokiu tik nori būti. Tiek daug padaryta dėl mūsų ir už mus tiek tūkstančiais, tiek dešimtimis metų atgal….

Ką gali padaryti dėl savęs, kad justum pulsuojantį gyvenimą? Gyvenimą pokytyje?….