Kiekvieną savo gimtadienį pažymime žvakutėmis ant torto. Na, gal ne visada, bet esmės tai nekeičia:
Skaičiuojame savo nugyventus metus.
Skaičiuojame kalendorinius metus.
Skaičiuojame draugystės metus.
Skaičiuojame laiką, kurį praleidžiame vieni…
Kiekvienais metais vis nusprendžiame, kad nuo naujų metų darysime tą ar kitą, sieksime to ar kito, daugiau dėmesio skirsime artimiesiems, sveikatai, karjerai, sau… Ir kiek laikomės savo pasižadėjimų?
Esu matęs nuotaikingą karikatūrą su dviem žvėreliais, kurių vienas klausia kito apie naujų metų tikslus, o tas atsako, kad tai tėra sąrašas darbų, kuriuos darai kokias dvi pirmąsias naujų metų savaites. Ironiška, bet turbūt taip jau yra. Mes vis matuojame, peržiūrime, žvilgčiojame į praeitį su tam tikru liūdesiu ir gailėdamiesi to, kas jau praėjo, galvojame, ką galėjome padaryti geriau… Tada bent trumpam mintimis pabėgame į ateitį ir labai atsargiai mėginame pamatyti ką nors gero… Toks lyg maratonas, kai bėgame tai į PRAEITĮ, tai į ATEITĮ. Bet kada mes sustosime ir pasimėgausime buvimu tiesiog ČIA ir DABAR?
Jei sugebame apsidairyti, pamatome, kad tik čia ir dabar, šalia mūsų, kas nors šypsosi, kas nors verkia, kur nors sninga ar dygsta žolė ir pakvimpa nauja gyvybe. Visa tai vyksta. Ir visa tai matome tik tada, kai ESAME čia.. ESAME dabar. Ne BUVOME ar BŪSIME, o ESAME…
Kada sau leidžiame sustoti ir apie tai pagalvoti? Kaip vertiname tai, ką turime? Juk ateitis neturi nieko bendra su tuo, ką darėme praeityje. Jei tik imamės veiksmų – vienareikšmiškai įtakojame savo ateitį.
Kalbant apie visus tuos metus, kurie eina ir praeina vis ką nors mums palikdami, norisi paklausti… Kiek yra akimirkų, kurios sutelpa į mūsų prabėgusius metus? Kiek tikrų akimirkų išgyvenome iki naujųjų metų? Kiek jų buvo, iki kol sulaukėme 18, 25, 33, 50 metų?.. Norime to ar ne – gyvenimas tikrai žino, kada kokį patiekalą patiekti ant mūsų stalo. Ir patieks visada tik tokį, kokio nusipelnėme. Būkime tuo tikri. Tikrai patieks. Tai tik laiko klausimas. Tik veikite, judėkite to, ko norite, link ir skaičiuokite nuostabias patirties ir išgyvenimų AKIMIRKAS.
Juk jų tiek daug, o mes kartais tiesiog tik prabėgame pro šalį. Sustokite, pasigrožėkite ja, o gal jomis. Juk jų nesuskaičiuojama daugybė.
Stabtelk akimirkai ir pasirašyk sau į dienoraštį atsakymus į šiuos klausimus:
Kokiomis savo gyvenimo akimirkomis džiaugiatės labiausiai?
Kaip jautėtės paskutinę savo šlovės akimirką? Kada norėtumėte tai pakartoti?
Tikiuosi, kad surasti atsakymai padės žengti dar vieną žingsnį…